Kinomanai, ypač vyriškosios lyties, Ridlį Skotą vertina dėl filmų „Svetimas”, „Bėgantis skustuvo ašmenimis”, „Telma ir Luiz”. Dabar režisierius, visada kūręs tik kovinius filmus ir trilerius, taip pat pseudoistorinius filmus, kaip antai „1492: Rojaus užkariavimas”, „Gladiatorius”, „Dangaus karalystė”, pirmą kartą gyvenime pagamino tikrą komišką melodramą „Geri metai”.
Finansų ekspertas iš Londono Maksas Skineris vyksta į Provansą, Prancūziją. Čia jis paveldėjo nedidelį vynuogyną – mirus dėdei Anri. Finansinių sunkumų turintis Maksas vyksta parduoti vynuogyno, tačiau jo kelionė pradeda naują ir netikėtą jo gyvenimo etapą.
Šiame filme pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius Raselas Krou (Russel Crowe) sako: „Jeigu aš filmuočiausi Provanse kiekvieną vasarą, būčiau pats laimingiausias žmogus”.
Kalbama, jog Meilas ir Skotas sugalvojo parašyti ir ekranizuoti romaną „Geri metai” sėdėdami prie butelio provansietiškojo vyno. Jūs buvote trečias?
Aš prisijungiau vėliau – filmuojant filmą. Tada mes ne kartą kartu pasėdėjome.
Jums patiko Provanso vynas iki „Gerų metų”?
Taip, bet šis filmas ne apie vyną, o apie meilę ir apie tai, kad žmogus nemiršta tol, kol jis gyvas širdyje.
Jūs turite ūkį Australijoje, taigi, matyt, labai vertinate kaimišką gyvenimo būdą?
Žinoma. Bet nuo to laiko, kai vedžiau, aš negyvenu kaime. Laukdami pirmagimio, o paskui antrojo sūnaus mes su žmona laikėmės arčiau civilizacijos. Tačiau aš iki šiol vadovauju savo ūkiui. Tik australietiškas ūkis neturi nieko bendra su Provansu – ten kur kas lengviau pabūti vienatvėje.
Jūsų herojus Maksas – anglų bankininkas darbomanas. Tačiau jis pakeitė vertybių sistemą paniręs į vaikystės prisiminimus…
Jis prisiminė savo dėdulės pamokas ir suvokė, kad pinigai – ne vienintelis džiaugsmas gyvenime.
O jūs pats turėjote gyvenimo mokytoją?
Mano, kaip ir Makso, mokytojas buvo dėdė. Deividas Krou. Pilyje, kurioje buvo filmuojamas filmas, į spintą aš pakabinau jo drabužius, atsinešiau jo daiktus. Mano dėdė buvo vienintelis aktorius mūsų šeimoje. 1969 m. jis pirmą kartą suvaidino Voinickį spektaklyje „Dėdė Vania” ir vaidino dar daugybę metų. Su kiekvienu sezonu vis geriau.
Kokia atmosfera susiklostė „Gerų metų” filmavimo aikštelėje?
Prancūzų filmavimo grupė buvo šiek tiek priblokšta mūsų su Skotu filmavimo tempų. Po penkių dienų jų atstovas pasakė prodiuseriui: „Jeigu vaikinai nesumažins tempo, jie paprasčiausiai mus pribaigs”. Tačiau galų gale mūsų santykiai tapo puikūs. Jeigu aš filmuočiausi Provanse kiekvieną vasarą, būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje.
Kad atkreiptų patinkančios moters dėmesį, Maksas nuėjo dirbti padavėju. O jūs ar esate padaręs ką nors ekstravagantiško iš meilės?
Aš seniai pažįstamas su savo žmona Daniele – mes susitikome 1989 m., o susituokėme 2003 m. Per tą laiką aš prikrėčiau daug kvailysčių, kad atkreipčiau jos dėmesį. Bet patį didžiausią įspūdį aš jai padariau visiškai atsitiktinai. Kartą sugalvojau pakviesti Danielę pasiplaukioti jachta ir paruošti jai vakarienę atvirame vandenyje. Tačiau tinkamos jachtos su virtuve nebuvo, tad aš išsinuomojau tokią, kuri skirta plukdyti 150 žmonių…