Paaiškėjus pernai Kauną sukrėtusių skerdynių paslapčiai, tiesa gali būti numarinta specifinės paskirties ligoninėje
Vakar Kauno apygardos teisme viešai paskelbti iki šiol ikiteisminio tyrimo paslaptimi buvę 71-erių metų Zofijos Naunčikienės, likusios gyvos po peiliu ginkluoto skerdiko išpuolio, surengto jos namuose pernai prieš pat Kūčias, parodymai. Pensininkei smogta peiliu mažiausiai 24 kartus. Ji liko neįgali: pažeidus nugaros smegenis, pensininkė nuo juosmens paralyžiuota.
Metais jaunesnis neįgaliosios vyras, pirmasis susidūręs su kaltinamojo agresija, buvo nužudytas. Nustatyta, kad Kazimierui Naunčikui peiliu į galvą, nugarą bei krūtinę smogta mažiausiai 11 kartų. Mirtinas buvo dūris į plautį, negrįžtamai komplikavęs ir širdies veiklą.
Minėtu išpuoliu kaltinamas pagal amžių Naunčikams į anūkus tinkantis dvidešimtmetis Evaldas Petraitis vakar teisme, protestuojant teismo salėje nesusivaldžiusiai motinai, prisipažino padaręs šį Kauną sukrėtusį nusikaltimą. Po kaltinamojo prisipažinimo teisėjų kolegija – Romualdas Lincevičius (pirmininkas), Regina Majauskienė ir Arūnas Paštuolis patenkino advokatės Živilės Urbonavičienės prašymą skirti E.Petraičiui stacionarią psichiatrijos ekspertizę.
Užtarėja, kurios kaltinamajam nereikėjo
Kad skerdynes išpuoselėtame Naunčikų namelyje Vilijampolėje, Tauragės gatvėje, galėjo surengti psichikos sutrikimų turintis asmuo arba mažų mažiausiai abstinencijos ištiktas narkomanas buvo pirmoji policijos pareigūnams į galvą atėjusi mintis, atvykus į šio šiurpaus nusikaltimo vietą. Juolab, kad per plauką gyva likusi šoko ištikta Z.Naunčikienė iš pradžių teigė nusikaltėlio nepažįstanti. Kaip teigiama vakar teisme pagarsintuose jos parodymuose (dėl neįgalumo į teismą atvykti ji negalėjo), vėliau pareigūnams parodžius sulaikyto įtariamojo nuotrauką, Z.Naunčikienė jį atpažino kaip buvusį kaimyną, paauglystėje gyvenusį ne per toliausiai esančioje Goštautų gatvėje.
E.Petraitį Kauno vyriausiojo policijos komisariato Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus operatyvininkai sulaikė per pusantros paros, padedant visuomenei. Pas sūnų pareigūnus nuvedė jo mama, tebegyvenanti Goštautų gatvėje, į kurios namus auštant vos antram rytui po kaimynystėje įvykusių skerdynių pasibeldė operatyvininkai. Ponia Jolanta tiek žiniasklaidos atstovams – prieš posėdį, tiek teisėjams – per apklausą, kurios kaip kaltinamojo motina galėjo atsisakyti, bandė įrodinėti, kad sūnus nekaltas. Svarbiausias jos motyvas buvo: „Evaldas buvo labai geras vaikas: duok Dieve kiekvienam tokį”. Ponia Jolanta bandė įrodinėti ir tai, kad jos sūnus pas Naunčikus, prekiavusius alkoholiu bei cigaretėmis, paskutinį kartą lankėsi gal prieš 6-erius metus, t.y. būdamas 13-os, kai buvo atėjęs pirkti cigarečių ir dėl kažko kilo konfliktas. Nuo to laiko cigaretes jam pirko močiutė.
Ir trečias argumentas, kuriuo E.Petraičio mama bergždžiai bandė sukurti sūnui alibi – gruodžio 17-osios vakarą, kai buvo įvykdytas išpuolis prieš kaimynystėje gyvenančius Naunčikus, Evaldas negalėjo būti Vilijampolėje, kadangi ji pati panašiu laiku išvažiavo iš tuometinių jo namų Petrašiūnų soduose – Medelyno gatvėje, kuriuose su sūnumi, jo sugyventine bei šios drauge išgėrė nedidelį buteliuką degtinės. Neva grįžtant į namus Vilijampolėje, namų ruošos darbais užsiėmęs sūnus jos net nepalydėjo.
Minėta buvusi E.Petraičio sugyventinė (tapusi žmona tik jį suėmus) vakar teisme nepasirodė. Aušra Petraitienė pasinaudojo įstatymų suteikta teise neduoti parodymų prieš šeimos narį.
Kad ir kiek stengėsi E.Petraičio motina, suteikus žodį pačiam kaltinamajam, savo prisipažinimu šis nubraukė visas jos pastangas. Tai išgirdusi nesusivaldžiusi motina leido sau pertraukti sūnų: „Nemeluok! Tu nesilankydavai pas Naunčikus!”
Liko gyva per stebuklą
E.Petraitis pasakojo tą gruodžio 17-osios vakarą išvažiavęs paskui motiną. Tiesiog dėl jos susipykęs su sugyventine ir nusprendęs grįžti į gimtuosius namus. Tik išlipęs iš troleibuso susigriebė, kad neturi butelio. Artimiausias „taškas” buvo Naunčikai. Duris atidarė pats šeimininkas, kurio kaltinamasis teigia paprašęs degtinės. Tragiškai pasibaigęs konfliktas neva kilo po to, kai paėmęs už butelį 50-ies litų banknotą K.Naunčikas pasakė, kad atiduos grąžą kaip iš dešimtinės. Smūgių peiliu krušą išprovokavo priminta sena skola. E.Petraitis pasakojo išplėšęs iš K.Naunčiko rankų savo pinigus ir jau ketinęs išeiti, tačiau šeimininkas įsikabino jam į striukės atlapus. Tada jis ir griebė neva ant palangės gulėjusį peilį, nors vakar teismo posėdyje dalyvavusi Z.Naunčikienę slauganti dukterėčia stebėjosi, apie kokias palanges kaltinamasis kalba, jeigu Naunčikų name jų nėra. Turint galvoje, kad nepavyko rasti sprunkant iš nusikaltimo vietos neva šlaite išmesto kruvino peilio, ar nekyla įtarimų, jog kaltinamasis beldėsi į būsimų aukų namus jau turėdamas žudynių įrankį kišenėje?
E.Petraitis teigė sužalojęs Z.Naunčikienę, nes ši jį užpuolė. Tiesa, pastaroji, remiantis paskelbtais sužalotosios parodymais, pasakoja kitką: į verandą ji atbėgo išgirdusi ką tik kažką į namus įsileidusio vyro aimaną. Vyras stovėjo verandoje, o prieš jį – iškėlęs ranką su peiliu nepažįstamas jaunuolis. Z.Naunčikienė teigia dar nusigriebusi šaukštą ir bandžiusi juo daužyti į radiatorių – kad ateitų į pagalbą antrajame aukšte buvę nuomininkai – krikšto duktė su draugu. Tačiau studentai visu garsu klausė televizoriaus, transliavusio „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto” rungtynes, ir nieko negirdėjo. Z.Naunčikienės teigimu, jai į nugarą smogta iš pasalų. Smūgių būta daug, kol ji susmuko ant kažko minkšto – greičiausiai jau nebegyvo vyro. Tačiau besigrumdama dar sugebėjo atimti iš užpuoliko peilį, kuriuo jai buvo perpjauta piršto sausgyslė. Šio piršto pensininkė nebevaldo.
Tik tada įsibrovėlis pabėgo, net neuždaręs lauko durų, o ji ėmė klykti, tebemėgindama prisišaukti pagalbą. Klyksmą išgirdo priešais esančiame name gyvenęs paauglys, taip pat žiūrėjęs krepšinį, tačiau įsiaudrinęs netyčia nuspaudęs televizoriaus pultelyje garsą mažinantį mygtuką.
Paviešinta giminės paslaptis
Pasak giminaičių, po šiurpios egzekucijos Z.Naunčikienė į savo namus dar nebuvo grįžusi. Vakar dukterėčiai rengiantis į teismo posėdį, jai vėl prasidėjo kažkas panašaus į nervinį priepuolį.
Šioje byloje yra pateikti 2 civiliniai ieškiniai. Pati Z.Naunčikienė prašo jai priteisti 500 tūkst. neturtinės žalos – už sunkų sveikatos sutrikdymą bei vyro, iš kurio pensijos gyveno, netektį. Daugiau kaip 22 tūkst. litų civilinį ieškinį už jos gydymą kaltinamajam pateikė ir Valstybinė ligonių kasa.
Pagal E.Petraičiui pateiktą kaltinimą jam gresia laisvės atėmimas nuo 5-erių iki 20-ies metų arba iki gyvos galvos. Neoficialiai prasitarta, kad realiausia – keliolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Iki šio šiurpaus išpuolio E.Petraitis dar nebuvo teistas, tačiau jam jau buvo iškelta baudžiamųjų bylų dėl, pirminiais duomenimis, vagysčių bei plėšikavimo gatvėse. Šiemet liepą už tai Kauno miesto apylinkės teismas jam skyrė kelerius metus nelaisvės. Suimtas pernai gruodžio pabaigoje, E.Petraitis daugiau į laisvę paleistas nebuvo.
Kaip jau užsiminta, vakarykščiame posėdyje E.Petraitį gynusios advokatės Ž.Urbonavičienės iniciatyva be perstojo buvo tvitinama, kad kaltinamąjį nusikalsti galėjo pastūmėti paveldėti genai. Neva beveik pusė giminės, iš kurios jis kilęs, turi įvairių psichikos sutrikimų. Prisiminta, kad būdamas paaugliu teisiamasis taip pat garsėjo keistoku elgesiu. Anot motinos, mėgdavo lipti į medžius, kurie buvo tapę beveik antraisiais jo namais, ir kukuoti, dėl ko kaimynai jam net prilipdė Tarzano pravardę. Neva būdamas 15-os teisiamasis bandė žudytis persipjaudamas venas. Kodėl, vakar teisme jis negalėjo atsakyti. Tiesa, nei po šio atvejo, nei vėliau į psichiatrus pagalbos nebuvo kreiptasi. Pasak kaltinimą palaikančio Kauno apygardos prokuratūros Labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo prokuroro Andriaus Kiuršino, šioje byloje E.Petraičiui psichiatrinė ekspertizė neskirta, nes tokia buvo teismo psichiatrijos specialistų išvada. Nors vakarykščiame posėdyje teisiamasis pakankamai nuosekliai pasakojo apie padarytą nusikaltimą, advokatei primygtinai prašant, ginamajam psichiatrinė stacionarinė ekspertizė vis dėlto paskirta. Ji E.Petraičio likimą gali pakoreguoti tik tiek, kad, gavęs psichiatrų išvadą, teismas pasiųs jį ne į įkalinimo įstaigą, bet į specifinės paskirties ligoninę, kurios langai – taip pat su grotomis.