Pedagogai ir tėvai vis dažniau prabyla apie „kitokius” vaikus. Žiniasklaidoje mirga pasisakymai apie naują „indigo”, „šviesos” vaikų kartą.
Apie žmonijos sąmonės pokyčius bei dėl to kylančias problemas „Vakarų ekspresas” kalbėjosi su Rusijos sostinėje Maskvoje vykusios tarptautinės mokslinės-visuomeninės konferencijos dalyve klaipėdiete pedagogė Irena Stulpinienė.
Dažnam „indigo”, „šviesos” ir kt. vardais vadinami vaikai asocijuojasi su mistika. Ar tai dar viena XXI amžiaus pasaka, ar vis dėlto realybė?
Tokios asociacijos kyla dėl nežinojimo. Be to, „indigo” sąvoka, žiniasklaidoje beveik dešimtmetį tiražuota kaip sensacija, apaugo mitais ir prasimanymais. Iš čia visuomenės pasidalijimas – nuo visiško neigimo iki aklo „indigo” kulto. Pastarojo pasekmė – vos ne mada auginti „indigo” vaikelį. Todėl norėčiau akcentuoti, kad ši mokslinė konferencija buvo skirta tik naujos sąmonės vaikų problemoms spręsti. O tai ne tas pats. Kaip konferencijai baigiantis tvirtino Lietuvos pedagogams gerai pažįstamas akademikas Š. A. Amonašvilis, mes nežinome, kas yra indigo vaikai, tačiau dabar jau galime pasakyti, kas yra naujos sąmonės vaikai.
Vadinasi, naujos sąmonės vaikų egzistavimas moksliškai pagrįstas ir neabejotinas?
Tokie vaikai pavienių mokslininkų akiratyje jau seniai, o nuo 2000 metų vyksta įvairios konferencijos šiam reiškiniui tirti. Solidi šiųmetinės konferencijos akademinė bendruomenė, remdamasi daugeliu tyrimų, pateikė tokių vaikų „portretą” ir net apibrėžimą. Ypatingais vadinami tie vaikai, kurie lengvai įsisavina ir operuoja jiems suteikta informacija, o naujos sąmonės vaikai operuoja žiniomis, kurių jiems niekas nedavė. Konferencijoje buvo apibendrinta: mes gyvename pereinamuoju laiku, kai homo sapiens keičia dvasingas žmogus.
Kas būdinga naujosios sąmonės vaikams, kaip juos atpažinti?
Vieni mokslininkai kaip išskirtinį tokių vaikų bruožą įvardija ypač aukštą intelekto bei nepaprastai tyros širdies dermę. Tokią vidinė harmonija, mokslininkų teigimu, lemia vienodu pajėgumu dirbantys abu smegenų pusrutuliai. Iš čia ir ankstyvas jų kūrybiškumas, leidžiantis suprasti, su kokiu vaiku susitikome.
Dėl atviros širdies jiems būdinga „iš savęs” daug žinoti apie žemę, visatą, apie save kaip kosminę būtybę. Žinojimas „iš savęs” yra nuolatinė šių vaikų būsena. Jie giliai supranta grožį, gėrį, jų atjauta ir gailestingumas yra aktyvūs: tokie vaikai linkę ginti, užstoti. Jiems būdingas holistinis pasaulio suvokimas. Jie nori perduoti savo žinias, tačiau nekalba su tais, kurie nesistengia jų suprasti.
Tokie vaikai niekada neklausia „kodėl?”, bet klausia – „koks tikslas tai daryti?”, nes pripažįsta tik tikslingą veiklą. Tokių vaikų nepavergsi – savo laisvės už skanėstą jie neparduoda. Atpažinti naujos sąmonės vaikus galime tik nestokodami vertybinių nuostatų savyje. Tačiau dabar, kaip palygino akademikė L. Šapošnikova, kartojasi karaliaus Erodo laikai, tik mastai didesni. Tokių vaikų atėjimas visuomenei, pedagogams ir tėvams kelia daugybę problemų.
Kalbate apie problemas. Kokios jos?
Visų pirma – konservatyvus pasipriešinimas ir nenoras pripažinti, kad jie egzistuoja. Baisu, kai tokius vaikus „tyrinėti” pradeda daug siauresnio už juos mąstymo lygmens mokslininkai, nesuvokiantys holizmo ir sintezės, nepripažįstantys metamokslinio pažinimo ir neigiantys Kūrėją. Be to, neišvengiamai kyla naujos pedagogikos ir naujo švietimo, taip pat pedagogų pasirengimo būtinybė.
Kaip turėtų būti ugdomi naujos sąmonės vaikai ir kokie žmonės galėtų su jais dirbti?
Šalia tokių vaikų esantys žmonės turi nebijoti aukštos kūrybinės įtampos gyvenime ir toje įtampoje kartu su vaikais po mažą laiptelį kilti aukštyn. Deja, kol kas stebime priešingą reiškinį – siekiama kuo daugiau žmonių įsiurbti į masinį kūno malonumų „relaksą”. Naujos energetikos vaikams reikia naujos energetikos pedagogų, kuriems nesvetima kosminės realybės filosofija. Jiems reikia ir naujos pedagogikos. Tai humaniška-klasikinė, amžių išmintimi ir dvasinėmis vertybėmis bei naujausiais mokslo atradimais pagrįsta pedagogika. Jos pamatinius filosofinius teiginius suformulavo garsus pedagogas, psichologijos mokslų daktaras akademikas Š. A. Amonašvilis.
Ar mokykla pasirengusi tokiems pokyčiams?
Lietuvos mokykla, kaip institucija, manau, ne. Ir nebus, kol nesugrįš pagarba mokytojui, kol „daiktizmą” išpažįstanti visuomenė sieks tik vaikų žinių ir technologinių pasiekimų, kol auklėjimui ir pedagogikai mokyklose neatsiras vietos ir bus galvojama, kad mokymo procesas gali visiškai pakeisti auklėjimą. Kol vaikai mokykloje bus tik rinkos objektai ir „pinigų krepšeliai”, o mokykla mums bus tik gražiai suremontuotas pastatas, prikimštas kompiuterių. Bet geriau šį klausimą užduokite Švietimo ir mokslo ministerijos galvai – vargu ar apie šiandien aptariamas problemas ten yra girdėję.