„Ir kaipgi tau ne sarmata iš tikro pykti? Žiūrėk, koks jis mažas, liesutis, silpnas ir bejėgis. Ne koks jis bus, o koks yra šiandien. Vaikas žino, nuspėja savojo netobulumo reikšmę. Tegul užsimiršta, tegu pailsi! Koks stiprus moralinis variklis jo purviname suaugusiojo gyvenime bus prisiminimai apie bene vienintelį žmogų, kuris buvo jam prielankus ir jo nenuvylė. Stebėjo, pažino, ir, nepaisant nieko, mylėjo.” Janušas Korčakas
Pedagoginė žydų kilmės lenkų rašytojo ir gydytojo Janušo Korčako idėja iš esmės sutelpa į vieną frazę: auklėtojas turi mylėti vaikus. Sena kaip pasaulis mintis – ir tokia natūrali. Kaip paties Korčako žūtis, apvainikavusi jo teiginius.
J. Korčakas negalėjo išgelbėti savo vaikų, bet jis nepaliko jų vienų mirties akivaizdoje lygiai taip, kaip nepaliko jų vienų gyvenimo akivaizdoje.
Iš turto į skurdą
Tikrasis Janušo Korčako vardas – Henrikas Holdšmitas. Jis gimė 1878 metais Lenkijoje žydų šeimoje, namuose, kuriuose viešpatavo kosmopolitizmo bei aukštosios lenkų kultūros dvasia. Henrikas buvo labiau lenkas nei žydas – jis mylėjo Lenkiją, jos kalbą, žmones ir gamtą, tačiau atėjus lemiamam laikui, sąmoningai pasirinko tragišką žydo likimą.
Janušo tėvas buvo žinomas Varšuvos advokatas. Inteligentiška, pasiturinti šeima, gražūs namai, tarnaitė… Vaikas augo be rūpesčių. Tačiau kai jam suėjo vienuolika metų, šeimą ištiko bėda: tėvas, geraširdis ir talentingas žmogus, susirgo psichikos liga ir buvo paguldytas į ligoninę. Iš ten jis namo jau negrįžo. Septyneri tėvo ligos metai lėmė, kad šeima nuskurdo. Neliko nei gražaus buto, nei tarnaitės. Teko persikelti į skurdų rajoną. Jaunasis Henrikas vertėsi repetitoriaus paslaugomis – jam reikėjo išmaitinti mamą ir seserį, tačiau tęsė mokslą ir, baigęs mokyklą, įstojo į Medicinos fakultetą Varšuvos universitete. Kova su ligomis ir dvasios kančia tapo jo idėja ir tikslu.
Tuo pat metu jaunuolis pradėjo rašyti poeziją, publicistiką, prozą ir susigalvojo pseudonimą – Janušas Korčakas.
Vaikų valstybėlė
Daktaras Henrikas Holdšmitas dirbo vaikų ligoninėje, kai buvo mobilizuotas į rusų – japonų karą kaip karo gydytojas. Po fronto praktikavosi Berlyno, Paryžiaus ir Londono klinikose. Grįžęs į Varšuvą, Korčakas tapo garsiu gydytoju praktiku ir turėjo daug pacientų. Tuo metu sutvirtėjo ir jo apsisprendimas įgyvendinti savo mintis apie vaikų auklėjimą.
1908 m. Korčakas įsitraukia į labdaringą organizaciją „Pagalba našlaičiams” ir veikiai tampa nedidelės našlaičių prieglaudos gerąja dvasia. Korčako dėka ši prieglauda virto pavyzdine įstaiga ir specialiai jai buvo pastatytas naujas pastatas. Šitaip 1911 m. Varšuvoje buvo atidaryti nauji Našlaičių namai, kurie gyvavo tris dešimtis metų.
Taigi, būdamas 29 metų, Janušas apsisprendė paskirti savo gyvenimą svetimiems vaikams. Vaikų namuose jis įsikūrė mažyčiame kambarėlyje pastogėje. Čia jis naktimis rašė pasakas vaikams ir knygas apie vaikų auklėjimą suaugusiesiems.
Našlaičių namuose buvo daugiau kaip šimtas vaikų (1940 m. – per du šimtus) ir tik aštuoni žmonės – aptarnaujantysis personalas, įskaitant patį direktorių. Beje, visi – netgi virėja ir skalbėja, buvo auklėtojai, palaikantys Korčako idėjas ir jas įgyvendinantys. Tai buvo maža vaikų valstybėlė, kurią valdė „savivaldos taryba”. Ginčytinais klausimais buvo atliekamos „visuomenės nuomonės” apklausos. Labai svarbus šiuose namuose buvo „draugiškas teismas”, kuriam „kodeksą” sukūrė pats „pan doktor”. Ir nors šiame kodekse buvo tūkstantis paragrafų, tiktai tūkstantasis skelbė, kad „teisiamasis” yra „pavojingas aplinkiniams ir turi būti atskirtas”. Šis punktas per trisdešimt metų buvo pritaikytas tik du kartus.
Vaikų teismas Korčako namuose priimdavo vieną iš dviejų sprendimų: IŠTEISINTI arba ATLEISTI.
Neidealizavo vaikų
Visa Korčako pedagoginė sistema paremta įsitikinimu, jog vaikystė yra absoliuti, nesąlygiška vertybė. „Tie, kurie neturėjo nerūpestingos, tikros vaikystės, kenčia nuo to visą gyvenimą”, – rašė Korčakas.
„Viena didžiausių klaidų yra manyti, kad pedagogika yra mokslas apie vaiką, o ne apie žmogų. Impulsyvus vaikas, praradęs savitvardą, sudavė; suaugęs žmogus, praradęs savitvardą, užmušė. Iš naivaus vaiko išviliojo žaisliuką; iš suaugusiojo – parašą vekselyje. Lengvabūdis vaikas už dešimtinę, gautą sąsiuviniui pirkti, nusipirko saldainių; suaugęs pralošė kortomis visą savo turtą. Vaikų nėra – yra žmonės, tik su kitais supratimo masteliais, kitomis patirties atsargomis, kitais polinkiais, kitais jausmų žaidimais. Atmink: mes jų nepažįstame.”
Mažai pedagogų apie vaikus kalbėjo taip griežtai: „Tarp vaikų tiek pat blogų žmonių kiek ir tarp suaugusiųjų… Visa, kas darosi purviname suaugusiųjų pasaulyje, egzistuoja ir vaikų pasaulyje <...>. Auklėtojas, kuris ateina su saldžia iliuzija žengiąs į tokį mažą švaručių, švelnučių ir atvirų širdelių, kurių simpatijas ir pasitikėjimą lengva užsitarnauti, pasaulėlį, greitai nusivils.”
Janušas Korčakas neidealizuoja vaikų, tačiau jam kiekvienas vaikas – asmenybė. Taip, vaikai kartais būna tokie nedėkingi, užauga visai ne tokie, kaip mes norėtume. „Nė vienas auklėtojas neišaugins iš šimto vaikų šimto idealių žmonių”, – rašė Korčakas.
Yra tik viena galimybė išvengti griaunamojo abiem pusėms nusivylimo: pripažinti vaikų teisę į vaikystę. Liautis spręsti apie vaiką tik iš ateities taško – teigiant, kad dabar jis – niekas. Negalima tempti vaiko ant suaugusiojo kurpalio!
Vaikas, kitaip nei suaugusysis, gali „pameluoti, išvilioti, pavogti”, – rašo Korčakas, nors jam visiškai nepatinka vaikai, kurie meluoja ir vagia. Tačiau jis žino, kad vaiko nusižengimas – ne tas pats, kas suaugusiojo nusikaltimas, kad vaiko prasižengimas savotiškai vertingas, nes „kilus konfliktui su sąžine auga moralinis atsparumas”.
Visų pedagogų siaubui, Korčakas parašė: „Mano principas toks: tegu vaikas nusideda.” Žinodamas, kaip būna sunku sulaikyti berniukus nuo muštynių, Korčakas leido tam tikrus „blogo elgesio” būdus. Buvo galima peštis, tačiau tik pagal „dvikovos principą” – su liudytojais, sekundantais ir įrašant į žurnalą muštynių priežastį.
Mirties angelas
Našlaičių namai buvo perkelti į getą kartu su Korčaku ir jo bendradarbiais. Lenkų kilmės auklėtiniai ir buvę kolegos ne kartą Korčakui buvo surengę pabėgimą, tačiau jis atsisakė: argi jis galėtų gyventi žinodamas, kad paliko vaikus vienus mirties akivaizdoje? Jis liko tam, kad nuslėptų nuo jų tiesą, kad iki paskutinės minutės, su meile žvelgdamas jiems į akis, sakytų, jog jie važiuoja užmiestin, į kaimą… Šitaip meluoti gali tik mirštančio vaiko tėvai.
Iš liudytojų pasakojimų žinoma, kad vaikai ėjo tvarkingai, ramiai, kolonomis po keturis, ir nešė žalią savo Namų vėliavą – su Dovydo skydu. Jie dainavo…
Jis ėjo dainuojančių vaikų kolonos priekyje, ant vienos rankos laikydamas nusilpusį berniuką, kita ranka vesdamas mergytę. Ėjo tikriausiai šypsodamas – juk vaikai labai pastabūs ir būtų iš karto viską supratę. Dar valandą, dar penkiolika minučių, dar minutę jis galėjo palaikyti jų viltį, nuvyti nuo mirties baimę. Ką gi dar galėjo padaryti senas ligotas daktaras?
„Aš buvau Umšlagplacėje, kai pasirodė Korčakas su vaikais, – prisimena vienas liudytojas. – Žmonės apmirė, lyg būtų išvydę mirties angelą.. . Šitaip išsirikiavę… čia dar niekas nebuvo atėję.
„Kas čia?!” – riktelėjo komendantas. „Korčakas su vaikais”, – atsakė jam. Kai vaikai jau buvo vagonuose, komendantas paklausė daktaro, ar ne jis parašė „Mažojo Džeko bankrotą”. „Taip, o ar tai kaip nors susiję su ešelono išsiuntimu?” – „Ne, tiesiog aš skaičiau jūsų knygą vaikystėje, gera knyga, jūs galite pasilikti, daktare…” – „O vaikai?” – „Neįmanoma, vaikai važiuos.” – „Jūs klystate, – sušuko daktaras, – jūs klystate, vaikai svarbiau!” – ir užtrenkė vagono duris.”
1942 metų rugpjūčio 6 dieną Janušas Korčakas žuvo kartu su savo vaikais ir bendradarbiais vienoje iš dujų kamerų Treblinkoje.
Korčako mintys
„Tik mylintis gali reikalauti, o nemylintis ir galvos neturėtų glostyti”.
„Jūs sakote: „Vaikai mus nuvargina. Jūs teisūs. Jūs aiškinate: „Reikia nusileisti iki jų supratimo.”
Nusileisti, pasilenkti, susilenkti, susispausti.
Klystate!
Ne nuo šito mes pavargstame. Nuo to, kad reikia pakilti iki jų jausmų.
Pakilti, atsistoti ant pirštų galų, tiestis.
Kad neįskaudintume.”
10 auklėjimo priesakų
1. Nesitikėk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, koks tu nori. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.
2. Nereikalauk iš vaiko atlygio už viską, ką dėl jo padarei. Tu davei jam gyvenimą – kaip jis gali tau atsidėkoti? Jis duos gyvenimą kitam, kitas – trečiam, ir tai yra nekintantis dėkingumo dėsnis.
3. Neišliek ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje nevalgytum karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.
4. Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto. Gyvenimas duotas kiekvienam pagal jėgas, ir, būk tikras, jam jis sunkus ne mažiau nei tau, o gal net ir labiau, nes jis neturi patirties.
5. Nežemink!
6. Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – tai jo susitikimai su vaikais. Skirk jiems daugiau dėmesio – mes niekada negalime žinoti, ką sutinkame vaiko pavidalu.
7. Nesikankink, jeigu ko nors negali padaryti dėl savo vaiko. Kankinkis, jeigu gali, bet nedarai. Atmink, dėl vaiko padarei nepakankamai, jeigu nepadarei visko.
8. Vaikas – ne tironas, kuris valdo visą tavo gyvenimą, ne tik tavo kūnas ir kraujas. Tai tas brangus indas, kurį Gyvenimas davė tau saugoti ir įžiebti kūrybos ugnį. Tai laisva motinos ir tėvo, pas kuriuose augs ne „nuosavas”, „mūsų” vaikas, o siela, patikėta saugoti, meilė.
9. Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekada nedaryk svetimam to, ko nenorėtum, kad darytų tavajam.
10. Mylėk savo vaiką bet kokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendrauk su juo – džiaukis, nes vaikas – tai šventė, kuri kol kas su tavimi.