Tik nedaugelis šalies aerodromų yra pasirengę priimti iš užsienio atvykstančius aviaturistus, tačiau šie apie siūlomas paslaugas nieko nežino
Aviacinis turizmas pasaulyje jau seniai nėra naujiena, tačiau Lietuvoje ši sąvoka daugeliui asocijuojasi su prabanga ir egzotika. Aviacijos entuziastai, neatsisakę idėjos mūsų šalį įtraukti į privačių kelionių lėktuvu žemėlapį, kol kas tebeskaičiuoja tik šios turizmo rūšies plėtros kliūtis, o aviaturizmą jau ima vadinti avantiūrizmu.
Laisvalaikis ore
Turizmo specialistai, kasmet sudarantys lankytinų vietų sąrašus ir skaičiuojantys didėjančius į Lietuvą atvykstančių turistų srautus, džiaugiasi, kad užsieniečiai mūsų šalyje palieka daugiau pinigų, nei jų išleidžia po pasaulį keliaujantys tautiečiai.
Tačiau užsienyje atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems nėra priimtini perpildyti oro uostai, vėluojantys skrydžiai, nuolat griežtėjantys saugumo reikalavimai. Vis daugiau keliautojų ieško ne turistų numintų takų, o unikalių vietų ir laisvalaikio leidimo būdų. Pastaraisiais metais pasaulyje itin populiarėja aviacinis turizmas, kai kelis šimtus kilometrų galima įveikti privačiu lėktuvu, o adrenalino mėgėjai aerodromuose mokosi skraidyti,
sklandyti, šokti parašiutu ir kt.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 26 aerodromai, iš kur pakilus lėktuvu, sklandytuvu ar oro balionu gražiausias šalies vietas būtų galima apžiūrėti iš oro. Planai aktyviai plėtoti aviacinį turizmą mūsų šalyje puoselėjami nebe pirmi metai. Tačiau privataus verslo iniciatyvos dažniausiai atsimuša į įvairias biurokratines ir procedūrines užkardas.
Tai pripažino šią savaitę sostinėje surengtos pirmosios tarptautinės aviacinio turizmo konferencijos dalyviai.
Praskrenda tranzitu
Daugiau kaip dešimt metų veikiančios Lietuvos orlaivių savininkų ir pilotų asociacijos nariai įsitikinę, kad mūsų šalyje aviacinis turizmas, vos žengęs pirmuosius žingsnius, atsidūrė sąstingyje.
„Situacija Lietuvoje yra tiesiog apverktina. Didieji oro uostai su privačiais aviatoriais nesiskaito, apkrauna dideliais mokesčiais. Pavyzdžiui, savais orlaiviais skraidantiems žmonėms Vilniaus tarptautinis oro uostas nėra patrauklus, nes čia nusileidus ir išėjus pasižvalgyti į miestą nebegalima grįžti prie lėktuvo, kadangi nėra numatyta tokios tvarkos. Nenuostabu, kad dauguma tokių keliautojų Lietuvą laiko tik tranzitine valstybe”, – teigė asociacijos narys Vytautas Bagočiūnas.
Aviacinį turizmą galėtų plėtoti daugelis šalies aerodromų. Kai kuriuose jų šeimininkai jau siūlo nemažai pramogų, veikia restoranėliai, yra patalpos konferencijoms, nameliai nakvynei. Tačiau daugelis potencialių aviaturistų užsienyje apie tai nieko nėra girdėję. Viena aktualiausių problemų – atskridę lėktuvais asmenys priversti laiką leisti aerodromuose, nes neturi kuo nuvažiuoti iki artimiausių lankytinų vietų.
Orlaivių savininkų ir pilotų nuomone, sąstingį skatina pati valstybė, nes aeroklubų turtas tebepriklauso valstybei, o ši infrastruktūrai atnaujinti lėšų neskiria.
„Klubai nėra suinteresuoti investuoti savo lėšas, nes jie nėra šeimininkai, o tik įrangos nuomininkai. Technika sensta, o idėjos merdi. Aviacinis turizmas galėtų atsigauti, jeigu valstybė ar savivaldybės remtų bent 3-4 aerodromus, turinčius geriausias perspektyvas ir galinčius pritraukti svečius iš užsienio”, – įsitikinęs V.Bagočiūnas.
Ežerų kraštas turės aerodromą
Ignalinoje aerodromą dar tik kuriančios bendrovės „Skraidymo mokymo centras” direktorius Rimvydas Maciulevičius taip pat negailėjo kritikos valstybės institucijoms.
„Valstybė laikosi požiūrio, kad aviacija yra tik komercinių įmonių reikalas. Valdininkai turi mums tarnauti, tačiau viskas vyksta atvirkščiai. Jeigu lauksime biurokratų malonės, visi planai taip ir liks popieriuje. Ne veltui aviaturizmas jau imamas vadinti avantiūrizmu”, – įsitikinęs R.Maciulevičius.
Vis dėlto verslininkas pasidžiaugė radęs bendrą kalbą su Ignalinos rajono savivaldybe, kuri skyrė lėšų aerodromui ir turizmo bazei kurti.
33 ha plote jau suprojektuotas 700 m ilgio kilimo ir tūpimo takas, baigiamas statyti 1000 kv. m angaras su administraciniu pastatu ir valdymo bokšteliu, pradėtas statyti trijų žvaigždučių kempingas, viešbutis. Tvarkoma aplinka – iškasti dirbtiniai tvenkiniai su dviem salomis, pilamas dirbtinis piliakalnis.
Aerodromą ir turizmo bazę buvo nuspręsta kurti Ignalinos rajone ne tik dėl unikalios gamtos bei Aukštaitijos nacionalinio parko. Šiame regione, kur yra 209 ežerai, žmonės plūsta ne tik vasarą. Čia veikia žiemos sporto centras, kur įrengtos žiemos kalnų ir lygumų slidinėjimo trasos. Tačiau Ignalinos rajone vis dar trūksta aukštas ir vidutines pajamas turintiems turistams teikiamų paslaugų – ir apgyvendinimo bei maitinimo, ir laisvalaikio pramogų.
Kol kas statomo aerodromo savininkai trykšta optimizmu: atskrendantiems ir atvažiuojantiems lankytojams ketinama pasiūlyti ne tik apžvalginius skrydžius oro balionais, ultralengvaisiais orlaiviais, sraigtasparniais, šuolius parašiutu, bet ir įvairias ekskursijas, plaukiojimą baidarėmis, važinėjimą dviračiais, jodinėjimą arkliais.
Prie naujojo aerodromo taip pat įsikurs aviacijos mokymo centras, jaunųjų sklandytojų mokykla, mažosios aviacijos techninio aptarnavimo centras.
Ignalinos bazės projektą tikimasi įgyvendinti iki 2008 metų pabaigos, o pirmieji lankytojai kempinge galės apsistoti jau kitų metų pavasarį.
Anot R.Maciulevičiaus, labai svarbu, kad tokių aviacinio turizmo centrų atsirastų ir kituose šalies rajonuose. Aviacinių pramogų turistams galėtų pasiūlytų Pociūnų, Kauno ir kiti aerodromai.
„Aviacija gali gerokai praplėsti turizmo galimybes”, – įsitikinęs R.Maciulevičius.
Svečiai nenori sugrįžti
Kad modernus aerodromas savaime netampa turistų traukos centru, patvirtino Tadeušas Solovėjus, Rūdiškių aerodromo savininkas.
Lėktuvais atskrendančių turistų jau nuo metų pradžios laukia Trakų rajone, šalia Vilkokšnio ežero įsikūręs Rūdiškių aerodromo kompleksas. Čia įrengtas 700 m kilimo ir tūpimo takas, 700 kv. m angaras, piloto namelis su visa
skrydžiams būtina įranga.
Komplekse įkurtas restoranas, konferencijų salė, rąstiniai gyvenamieji nameliai – viskas, kas būtina svečiams priimti.
Tačiau Rūdiškių aerodromo savininkas T.Solovėjus negali pasigirti sulaukiantis aviaturistų antplūdžio – iš daugiau kaip 100 renginių tik 5 proc. buvo susiję su aviacija.
„Deja, mūsų šalį aplanko labai mažai vadinamųjų aviacinių turistų. Dauguma jų praskrenda tranzitu per Vilnių, Kauną ar Palangą, o Lietuvoje užtrunka vos kelias valandas, – teigė aerodromo savininkas ir aiškino viso to priežastis: – Didžiausia problema yra ta, kad apie mūsų šalies aerodromus nėra nieko žinoma Vakarų Europoje. O ir tie pilotai, kurie atlieka tranzito formalumus mūsų oro uostuose, iš Lietuvos išskrenda pasibaisėję didžiuliais mokesčiais ir ilgai trunkančiu, nedraugišku aptarnavimu. Svečiai nebenori čia sugrįžti, nes praranda laiką, sumoka nemažus pinigus”.
Anot T.Solovėjaus, vien tik pasų tikrinimo procedūros 4-5 dviviečiams lėktuvams užtrunka iki 4 valandų, o oro uosto mokesčiai gali kainuoti beveik 1 tūkst. JAV dolerių. Lietuva galėtų imti pavyzdį iš Lenkijos, kur kai kuriuose aerodromuose savaitgaliais budi pasieniečiai ir už nedidelį mokestį atlieka pasų tikrinimo procedūras.
„Dar viena problema – mes visi esame susiskaldę. Aeroklubai, aerodromai dažniausiai veikia kaip uždari kolektyvai, ir kiekvienas kažką bando daryti atskirai. Jeigu norime sudominti Europos turistus, turime suvienyti jėgas bent jau reklamos srityje. Gal pradžiai galėtume sukurti interneto tinklalapį, kur būtų talpinama visa informacija apie aerodromus”, – svarstė Rūdiškių aerodromo savininkas.
Projektai nevirsta realybe
Šiuo metu visi aviaciniu turizmu susidomėję aviatoriai pramogas lankytojams organizuoja savo jėgomis.
„Būtų galima įkurti penkis ar šešis aerodromus vienijančią asociaciją, kurios nariai skelbtųsi, už kokį mokestį priima turistus ir kokias paslaugas teikia. Tuomet galėtume drąsiai kviesti aviaturistus iš užsienio, megzti ryšius su kolegomis”, – siūlė T.Solovėjus.
Jis vardijo ir daugiau priežasčių, mažinančių Lietuvos patrauklumą aviaturistų akyse.
„Benzinas mūsų šalies tarptautiniuose oro uostuose, kur užsuka ta nedidelė dalis užsienio turistų, parduodamas už milžinišką kainą – tai beveik du eurai už litrą. Kaimyninėse šalyse: Švedijoje, Lenkijoje – litras degalų kainuoja tik šiek tiek daugiau kaip euras, nes turistinei aviacijai naudojamam kurui nėra taikomas akcizo mokestis”, – tvirtino aerodromo vadovas, ragindamas ir Lietuvoje neapmokestinti aviacinio kuro akcizais.
Vis dėlto aviacinio turizmo idėjas paversti realybe pavyksta ne visiems. Prienų rajono savivaldybė užsitikrino PHARE lėšas ir 2004 metais ėmėsi įgyvendinti aviaturizmo projektą. Savivaldybės atstovas Valentas Ražanskas neslėpė, kad idėja Pociūnuose įkurti aviaturizmo centrą atrodė labai patraukli ir daug žadanti. Vis dėlto realiai turizmą ir aviaciją pavyko supiršti tik popieriniame projekto variante. Nors buvo nutiestas kilimo ir tūpimo takas, įvyko oficialus centro atidarymas, tačiau į Pociūnus sparnuotų turistų antplūdžio taip ir nesulaukta.
Prienų rajono savivaldybė dar šiemet tikėjosi surasti privatų investuotoją, kuris imtųsi Pociūnų aerodromo prieigose kurti kempingą, tačiau planai įstrigo negavus gamtosaugininkų palaiminimo, mat baimintasi, kad Nemuno regioninio parko teritorijoje neprasidėtų urbanizacija.
Kol prieniškiai suko galvas, kaip aviaturizmo projektą paversti realiomis paslaugomis, jų partneriai Suomijoje pademonstravo, kaip viename aeroklube pavyko įdiegti dienos programą: lankytojas gali prisėsti prie skrydžio simuliatoriaus, vėliau padedamas instruktoriaus valdyti lėktuvą, aplankyti aviacijos muziejų.
Bazės nepritaikytos turistų poreikiams
Vidmantas Kairys, Susisiekimo ministerijos Civilinės aviacijos departamento direktorius, pripažino, kad pramoginiai turistiniai skrydžiai lėktuvu daugelyje pasaulio valstybių yra tapę viena populiarių laisvalaikio leidimo formų, tačiau Lietuvoje teigiamų postūmių dar teks palaukti.
V.Kairys priminė, kad Lietuvai neprisijungus prie Šengeno sutarties šalių nėra galimybės visiems turistams keliauti laisvai, todėl aviaturistams iškyla įvairių kliūčių. Pirmiausia reikalingi leidimai kirsti valstybės sieną, skristi pasienio zonoje. Tiesioginiai skrydžiai tarp mažų turistinių aerodromų skirtingose valstybėse negalimi dėl privalomų sienos kirtimo procedūrų. Mažieji orlaiviai privalo nutūpti tarptautiniuose oro uostuose ir tik po to, kai sutvarko visus formalumus, gali tęsti kelionę.
„Tai mažina tokių kelionių populiarumą, todėl Šengeno erdvės plėtrą atidėjus vėlesniam nei 2007 m. laikotarpiui negalime tikėtis šios turizmo srities populiarumo protrūkio. Taigi teigiamų postūmių aviacijos turizmui Lietuvoje dar teks palaukti”, – įsitikinęs V.Kairys.
Konstatuota, kad esamas aerodromų tinklas Lietuvoje taip pat dar nėra pritaikyta aviaciniam turizmui. Viena pagrindinė priežasčių – nepakankama valstybinių aeroklubų ir jų turto valdymo teisinė ir ūkinė priežiūra. Be to, mažai lėšų pritraukia ir aeroklubai. Dėl visų šių priežasčių mažiausiai 13 šalies aeroklubų visiškai nėra pritaikyti aviaciniam turizmui, ir sunku patikėti, kad per artimiausius metus ši situacija iš esmės pasikeistų.
Kol kas kalbant apie šios rūšies turizmo plėtrą remiamasi tik prielaidomis.
„Daugėja licencijuotų pilotų, oro erdvėje skraido vis daugiau privačių lėktuvų, todėl nenuostabu, kad ir Lietuvoje vis stipriau prigis nauja laisvalaikio leidimo forma – aviacinis turizmas”, – nedrąsiai prognozuoja Civilinės aviacijos departamento direktorius.