Aktorius ir laidų vedėjas Vytautas Šapranauskas paskutiniu metu knygą į rankas ima vis rečiau. „Viskas, kas buvo skaityta, jau perskaityta. Visų knygų neperskaitysi, tai geriau skaityti tas, kurios įdomios, ir po kelis kartus”, – tikino pašnekovas.
M.Bulgakovas, D.Juvačiovas (Charmsas), A.Miuntė, A.Čechovas – mylimiausi ir skaitomiausi V. Šapranausko autoriai.
„Suderinti tragediją su komedija yra aukštasis pilotažas, pasiekiamas nedaugeliui”, – įsitikinęs V. Šapranauskas, dievinantis nuo mokyklos laikų pažįstamą B.Sruogą („Dievų miškas”) ir kiek vėliau atrastą M. Bulgakovą („Meistras ir Margarita”)
– Vytautai, kaip skaitote?
– Skaitydamas dažnai užsirašau. Gerose knygose yra protingų minčių. Jei knyga iš tiesų gera, „suvalgau” greitai, jei tai užtrunka, dažniausiai jos taip ir nepabaigiu.
– Koks Jūsų santykis su skaitoma knyga?
– Aš nedalyvauju literatūriniuose vakaruose ar knygų aptarimuose. Neturiu tokių tradicijų. Knygą aptariu vienas, t. y. pats su savimi. Nereikia man trečio, kuris atsistotų tarp mūsų dviejų.
– Kokias knygas prisimenate iš privalomo literatūros sąrašo?
– Iš mokyklinių knygų šiandien prisimenu O. Vaildo „Doriano Grėjaus portretą”, D.Golsvorčio „Forsaitų sagą”, epinį kūrinį, kurį reikėjo perskaityti, kaip aš vadinu, iš Rozamundos Pilčer kolekcijos. O visa kita būdavo draudžiama, tai mes visokias M. Bulgakovo „Šuns širdis” gavę nakčiai atpildavome. O dabar tereikia prisėsti prie interneto ir gali skaityti viską, ką tiktai nori.
– Kokioje perspektyvoje matote spausdintas knygas?
– Man, pavyzdžiui, skaityti knygas iš interneto neįdomu. Nepalyginamas procesas, kai paimi knygą į rankas, jauti jos verčiamus puslapius. Jauti, kad skaitai, o ne žiūri į televizoriaus ekraną.
– Ar nesiruošiate parašyti knygos pats?
– Ne, mano kita profesija. Kas antras žmogus šiuo metu Lietuvoje rašo knygą, o kas trečias galvoja, kad jo knyga pati geriausia pasaulyje. Būtų tai ar dainininkas, kuris nemoka dainuoti, ar rašytojas, kuris nemoka rašyti. Čia tikras siaubas. Bet baisiausia, kad auga visiška analfabetikų karta. Man per renginius tenka su tuo susidurti: ko bepaklaustumei – niekas nieko nežino. M.Bulgakovas turi labai gerą pavyzdį:
– Jūs skaitėte mano poeziją?
– Ne, nes jūsų poezija bloga.
– Bet jūs neskaitėte?
– Ne.
– Tai ką jūs šnekate?
– Lyg aš kitų nebūčiau skaitęs.
Viskas tuo pasakyta.
– Kaip vertinate knygų ekranizacijas?
– Geresnės ekranizacijos už knygą aš dar nesu matęs. To paties M. Šveicerio „Aukso veršis”. Kai esi skaitęs knygą, žinai ir supranti, iš kokio konteksto tai ištraukta, kokiame kontekste tai pavaizduota ekrane. Filmo žiūrėjimas ir knygos skaitymas – nepalyginami dalykai. Aš negaliu jau kaip eilinis žiūrovas įsitraukti į žiūrėjimo procesą. Vis galvoju, kaip tą ar kitą kadrą nufilmavo, kaip čia padarė, kad vaikas verkė: jį gąsdino ar ką jam darė prieš pradedant sakyti „motoras”.
– Ar sutiktumėte, kad gera knyga per gyvenimą skaitoma tris kartus: jaunystėje, brandoje ir senatvėje?
– Kodėl tris? Devynis, dešimt. Aš nė nežinau, kiek kartų mano skaityta knyga „Meistras ir Margarita”. Tai – stalo knyga. Ji skaityta dažniausiai.
– Kaip atranda knygos kelią į Jūsų namus?
– Atėjęs į knygyną, žiūriu tik į tas knygas, kurios man reikalingos ir kurios mane domina. Buvo laikai, kai pilni namai būdavo tų knygų. Šiandien jų laikyti neverta. Knygos turi migruoti.
Aš atsimenu, kaip lagaminais jas veždavausi iš visokių Rusijos kaimų. Atvažiuoju, o ten niekas nežino, kas yra M.Bulgakovas, M.Cvetajava, A. Achmatova… Tada lagaminais veždavau, o dabar… yra namuose kelios knygos. F.Dostojevskio ir A.Čechovo buvo visi tomai, bet jie stovėdami tik vietą užima.
– Ar esate kada sutikęs mėgiamos knygos autorių?
– Nesu. Visi jie jau mirę. Nors su vienu susitikęs buvau. Aktorius S.Jurskis buvo parašęs knygą apie aktorystę. Nežinau, kaip dabar tą knygą skaityčiau, bet jaunystėje ji man paliko didelį įspūdį. Gal todėl, kad „sekiau” jo kūrybą. Kaip skaitovas jis buvo „superinis”. Nesvarbu, ar N.Gogolį ar Babelį skaitytų, kiekviena frazė būdavo išieškota. Bet būtent iš to ir mokaisi, bandai suvaidinti. Skaitai tol, kol nugali aktorius.
– Knyga – dovana: gera ar bloga?
– Šiais laikais tai būtų snobiška dovana. Nors knygos nėra labai pigios. Bet, atnešęs dovanų knygą, nieko nenustebinsi, greičiau nuliūdinsi. Pats tokių dovanų esu gavęs daug. Bet čia besimokant. Buvo kiti laikai, kita epocha, kita santvarka. Tada M. Bulgakovo knygą ar Š.Bodlero eilėraščius gauti atšviestus ir įrištus į kietus viršelius būdavo kažkas. O dabar ir kišeninį, ir jubiliejinį leidinį įsigyti gali. Viskas priklauso nuo tavo kišenės, ką tu ten įsigysi.
– Kokia paskutinė Jūsų perskaityta knyga?
– Skaičiau ir labai greitai perskaičiau D. Brauno „Angelus ir demonus”. Bet čia buvo mados šauksmas.