Cvergpinčeris – apsigimęs karjeristas

Kadaise vokiečiai cvergpinčerį dėl panašumo į stirną praminė stirnišku pinčeriu. O ir dabar žmonės jį išvydę aikteli: „Stirniukas!” Arba sako: „Koks mažiukas dobermanas…” Tačiau su dobermanų gimine jis neturi nieko bendra, nebent tai, kad abiejų šių šunų veislės išvestos Vokietijoje.
Nykštukinių pinčerių kilmė nėra visiškai aiški. Nykštukiniai, arba cvergpinčeriai, iš kitų šunų išsiskiria savo išvaizda ir būdu. Jie žaibiškai reaguoja į viską, kas dedasi aplinkui: šnaresį už durų, pelės cyptelėjimą, sušmėžavusį žmogaus siluetą. Tai akyliausi ir budriausi sargai. Tačiau ne vien sargai, bet ir medžiotojai: geba greitai susiorientuoti, kas savas, o kas svetimas. Cvergpinčeriui nereikia aiškinti, kaip turi elgtis – tai įgimta. Šis šuo atsargus su svetimais, jo žvilgsnis įdėmus, netgi priekabiai vertinantis nepažįstamus žmones.

Cvergpinčeriai – viena mėgstamiausių šunų veislių Europos ir Amerikos kontinentuose. Galbūt tai susiję su laikymo, priežiūros paprastumu, bet greičiau – su išskirtiniu jų charakteriu. Cvergpinčerių veisėjai tik skėsčioja rankomis: „Šie šunys taip įsismelkia į protą ir jausmus, jog norisi turėti ne vieną, o keletą”.

Dabartiniai nykštukiniai pinčeriai kiekvienoje šalyje vis kitokie, todėl didelėse parodose galima išvysti skirtingų šunų. Amerikiečių cvergpinčeriai kompaktiški, tvirti, grakščių judesių. Izraeliečių – tobula dobermanų kopija, bet ypač į akis krinta platūs jų žingsniai. O vokiečių – kresni ir stiprūs. Abejingai nepraeisite ir pro skandinavų augintinius, pasižyminčius santūrumu, geležine savitvarda, be to, įdomiai atrodo jų nekirptos ausys bei uodegos. Iš margo cvergpinčerių būrio visuomet galima išsirinkti mieliausią gyvūną.

Kokie jie?

Cvergpinčeris – mažas narsus šuo. Nepaisant nedidelio ūgio (25-30 cm ties ketera, svoris – 4-6 kg), jis nėra beginklis: stiprūs žandikauliai, lankstus kūnas, greita reakcija padės apginti šeimininką nuo piktų ketinimų turinčio žmogaus.

Cvergpinčeriams nebūdingi kvaili poelgiai. Jų „variklis” – jėga, narsa, psichinė sveikata ir ištvermė. Tai kompaktiški asmens sargybiniai, su kuriais nebaisu vaikštinėti tamsiuoju paros metu. Kalbama, jog Holivudo žvaigždės Mikio Rurko cvergpinčerį draugai praminė kiečiausiu Los Andželo šunimi.

Šios veislės šuo – ryški individualybė, akimirksniu išblaškanti nuobodulį. Darganotą dieną gal ir nenori eiti į lauką, bet pamatęs pasirengusį šeimininką, drąsiai šoka kieman net ir lietui lyjant, stipriam vėjui pučiant. Jis ne iš tų, kurie lenda liūtui į nasrus, tačiau prireikus gali įveikti už save kur kas didesnį priešą.

Cvergpinčeriai apdovanoti tvirta sveikata, stabilia nervų sistema, puikiu apetitu. Su jais yra ką veikti ir šunų grožio konkursuose, ir vikrumo varžybose. Įspūdingi judesiai, išdidi laikysena, glotnus žvilgantis kailis, juodos išraiškingos akys – visa tai cvergpinčeriui suteikė pranašumo prieš kitus šunis.

Šie šunys nėra lėtapėdžiai. Jie guvūs, akimirksniu „užsivedantys”, tačiau beprasmiškai neerzelioja, o greit nusprendžia, ką daryti. Vienintelis jų trūkumas – valdinga prigimtis. Net jeigu laikysite didesnių už jį gyvūnų, visiems vadovaus nykštukinis pinčeris. Nežinia, kaip jam tai pavyksta. Santykius aiškinasi aristokratiškai, be isterijos. Apskritai, tinkamai dresuotas pinčeris retai loja.

Pirmą kartą tokį šunį auginantiems žmonėms vertėtų priminti, kad tai ne dekoratyvus šuo. Lepinant, perdėtai mylint, gali tapti mažu tironu. Jis tvirtas, ne gležnas padarėlis.

Kam nevertėtų jų auginti?

Cvergpinčeris yra tikrų tikriausias klounas, todėl jam didžiausias malonumas – aplinkinių juokas. Nenustebkite, jei jis mėgins visus prajuokinti. Tad stokojantiems humoro jausmo geriau nelaikyti šios veislės šuns. Cvergpinčeriai šoklūs, vikrūs, lengvai įveikia dresūros aikštelės įrenginius. Užšokti ant penkiskart už jį didesnio buomo – vieni niekai. Namuose lengvai strykteli ant stalo, palangės, todėl, jeigu šuo nedresuotas, nukelkite dūžtančius daiktus. Paslėpkite papūgėles ar graužikus, nes azartiškas medžiotojas gali suorganizuoti „safari”.

Maži vaikai gali juos įskaudinti, tačiau vyresniems cvergpinčeriai tampa geriausiais žaidimų ir pasivaikščiojimų draugais. Be to, cvergpinčerius lengva prižiūrėti, nes beveik nesišeria, vengia purvynų. O ir maudyti dažnai nereikia – pakanka kailį ištrinti drėgnu skudurėliu. Jie stiprios sveikatos, sportiški, žaismingi, linkę džiaugtis ir džiuginti visus.