Jau parodytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro rengiamo festivalio „Versmė” įžangos spektaklis – Vytauto V.Landsbergio dokumentinė drama „Bunkeris”, režisuota paties autoriaus
Sakoma, kad teisingiausia, tikriausia nuomonė susidaroma iškart po spektaklio, o ne vėliau, kai pradedama aptarinėti ir svarstyti. Tad išeidama iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro prisiminiau, kaip buvau nusiteikusi prieš ateidama žiūrėti „Bunkerio”. Gerokai būgštavau. Dėl pačios temos.
Po tikro, nesumeluoto patriotiškumo, mitingų įkarščio Atgimimo ir Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje dabar stojo idėjų seklumo, nepasitikėjimo metas. Net tikri partizanų prisiminimai (be abejo, jų būna ir pagražintų), skaudi Sibiro tremties patirtis, pasipriešinimas okupacijoms kartais išklausomi nepatikliai. O jei tai dar tenka perteikti per scenos meną! Tada partizanų kovos, išdavystės, sulaužytų likimų tema spektaklyje rizikuoja virsti į netikrumu klotą patetiką, ištęstumą. Tačiau viso to „Bunkeryje” nebuvo! Pusantros valandos pralėkė akimirksniu. Net mizanscenų statika ar šokinėjimo per laiką lemti dialogai atrodė natūralūs. Rizikingai galėjęs nuskambėti partizano Kurmio (Gediminas Storpirštis) monologas mokyklos klasėje nevirto patoso ir didaktikos seansu, nes palietė turinio skaudumu. Be to, tai galėjo būti jo įsivaizduota istorijos pamoka klasėje. Šalia sėdėjusi moteris po šio monologo tyliai ištarė: „Kodėl dabar nepaplojome?” O gal ir gerai, kad nepuolėme ploti. Išklausę patylėjome. Tai turėjo nudžiuginti autorių, kuris vis dažniau imasi dramaturgo, publicisto, vaikų knygelių rašytojo užduočių. Tikra scenoje savo balsu, veido išraiškų kaita ir plastika ryšininkė Liepa – Birutė Marcinkevičiūtė-Mar. Gal mažiau įtikino rašytojas Kostas Skinkys (Marius Jampolskis). Po jo prasišvietė išdaviku tapęs talentingas vaikų poetas Kostas Kubilinskas. Kokį jį turėjome perprasti šiame spektaklyje? Režisierius teigė: silpnas prisitaikėlis, gal auka. Stokojęs idealų, blaškęsis, tačiau sugebėjęs nušauti du greta buvusius partizanus? Ar cholerikas, nevaldęs baimės savo kailio saugotojas? Nebūtinai vienoks, bet šiam personažui kažko pristigo. Nepajutau jo tragizmo. O jis – juk žvelgiame dabar – neišvengiamas. Ar neperspausta sušaržuojant ir prisitaikėlių personažų būseną tarsi perteikiančius šokio Rašytojų sąjungoje judesius? Gal reikėjo personažus labiau nuasmeninti? Pats veiksmo komponavimas, jo dėstymas erdvėje – priimtinas, nekliudė ir (o kaip tai būna svarbu!) scenografija (dailininkė Ramunė Skrebūnaitė).
Pagaliau tai buvo tik pirmas spektaklis. Tegu bręsta jis toliau, nes yra reikalingas.