Nacionalinio parko direktorė užsimojo išvyti iš saugomos gamtos teritorijos medžioklę pamėgusius valdininkus
Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aurelija Stancikienė atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės – Neringos savivaldybė, iš kitos – direktorės kolegos ir pavaldiniai medžiotojai.
Neringos meras Vigantas Giedraitis išleido potvarkį, kuriuo nerijoje iki Naujųjų metų leidžiama sumažinti šernų skaičių. Savivaldybės vadovo nuomone, šių žvėrių čia priviso per daug. „Jie ne tik kaulija maisto iš poilsiautojų, bet ir knisa Juodkrantės bei Nidos skverus, nusiaubia gyventojų pasėtas ir išpuoselėtas gražias vejas”, – peikė šernus meras.
Tačiau jo potvarkiu pasipiktino KNNP vadovė Stancikienė. „Tegul turtuoliai nesėja vejose užsieninių žolių, ir šernai jų neknis. Nacionaliniame parke turėtų augti ne užjūrio žolės, kurios šiems gyvūnams, matyt, yra skanios, o čiobreliai, raudonėliai ir kiti vietos augalai. Jų šernai neliečia”, – aiškino direktorė.
Medžioja gamtosaugininkai
Dar labiau Stancikienė nustebo, kad mažinti šernų skaičių meras patikėjo parko direkcijos, kuriai ji antri metai vadovauja, darbuotojams. „Gamtosaugininkų pareiga – ne šaudyti žvėris, o juos saugoti”, – pareiškė direktorė. Moteris šiek tiek sutriko prisiminusi, kad jos pavaduotojas Viktoras Kolokšanskis ir keletas girininkų – aistringi medžiotojai. Kuršių nerijoje mėgsta medžioti ir Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Kęstutis Šiliauskas bei kiti gamtosaugos valdininkai.
Sovietiniais metais tokią teisę šioje vietovėje turėjo tik aukšto rango partiniai veikėjai. Iš čia ne vieną medžioklės trofėjų yra parsivežęs Algirdas Brazauskas. Žvėrių nerijoje buvo veisiama nemažai, jie siaurame žemės lopinėlyje tarp vandenų neturėdavo kur dingti ir tapdavo medžiotojų elito taikiniais.
Atkūrus nepriklausomybę vadinamieji reprezentaciniai medžioklės plotai nerijoje ir kitose šalies vietose teoriškai buvo panaikinti, tačiau nacionaliniuose parkuose leista medžioti ne tik vietiniams, bet ir atvykėliams „mokslininkams” – esą mokymo tikslais. Ne vienas tokių iki šiol nacionaliniuose parkuose esančių „universitetų” išgarsėjo skandalingomis politikų ir verslininkų medžioklėmis. „Mokomosios medžioklės” plotų esama ir Kuršių nerijoje, teoriškai jie priklauso Klaipėdos universitetui.
Užsimojo vyti ponus
Stancikienė tvirtino mėginsianti keisti nerijoje nusistovėjusią tvarką. „Ponai kaip važiavo čia medžioti, taip važiuoja. Antai prieš savaitę buvo išduotas leidimas nušauti nerijoje briedę arba jos jauniklį. Briedžių mūsų parke liko tik keliolika – vieni žuvo po mašinų ratais, kitus nušovė medžiotojai arba brakonieriai. Taigi kuriam galui toliau juos naikinti? Kai to klausiu savo kolegų, šie aiškina, esą briedžiai nugraužia jaunuolynus. Ar kas nors čia šeria tuos žvėris, kad jie medžių negraužtų? Jei rasite mūsų parke bent vienerias ėdžias – sumokėsiu šimtą litų”, – kalbėjo Stancikienė.
Jos nuomone, medžiokles nacionaliniame parke privalu uždrausti – žvėrys bent turėtų čia ramybę, jų skaičių reguliuotų pati gamta. „Medžioti nacionaliniuose parkuose reikėtų tik esant būtinam reikalui, pavyzdžiui, pastebėjus pasiutusį žvėrį, o ne taip kaip dabar: pyškina jau ne tik miškuose, bet ir gyvenvietėse – Neringos meras kasmet leidžia tokią pramogą”, – piktinosi direktorė.
Tvarką patvirtino ministras
„Be reikalo Stancikienė taip jaudinasi – gal šernai liks gyvi”, – ramino Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Neringos miesto agentūros vedėjas Alfredas Šepštas. Neringos mero dokumentas parašytas aptakiai, žodžio „medžioklė” jame nėra.
Pasak pašnekovo, Neringos mero potvarkis bus perduotas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui. Jo vadovai spręs, ką daryti su šernais, pamėgusiais lankytis nerijos miesteliuose. „Gal lieps juos baidyti? Jeigu bus nutarta medžioti, duosiu medžioklės lapus direkcijos darbuotojams – medžiotojams. Pernai Nidoje ir Smiltynėje buvo nušauta tik po vieną, Juodkrantėje – du šernai. Šie gerokai įkyrėjo vietos žmonėms”, – pasakojo agentūros vedėjas.
Šepštas yra ne tik gamtosaugininkas, bet ir medžiotojas, vadovauja Neringos savivaldybės medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijai. Joje yra ir KNNP direktoriaus pavaduotojas Kolokšanskis.
„Nacionalinio parko direkcija mums kasmet pateikia ataskaitą, kokią žalą parkui padaro žvėrys. Remdamasi šiuo dokumentu mūsų komisija ir pasiūlo Aplinkos ministerijai, kiek ir ką nerijoje reikia medžioti”, – aiškino Šepštas. Pasak jo, briedžių nerijoje yra dvigubai daugiau, negu turėtų būti tokiuose plotuose, todėl jie kenkia miškui. Šepšto nuomone, jeigu Stancikienei nepatinka dabartinė medžioklės organizavimo parke tvarka, ji turėtų kreiptis į aplinkos ministrą Arūną Kundrotą, kad šis ją pakeistų.
Meras perlenkė lazdą
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Urbelionytė, kuriai patikėta kuruoti medžioklės reikalus šalyje, sakė, kad Neringos mero leidimas reguliuoti šernų kaimenę yra neteisėtas. „Tai ne savivaldybės, o gamtos apsaugos pareigūnų kompetencija”, – paaiškino Urbelionytė. Meras gali nebent prašyti gamtos sergėtojų ginti teritoriją nuo laukinių gyvūnų, jei to labai reikia.
Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys teigė nematąs tragedijos, jei nerijoje šernų liks šiek tiek mažiau. „Žvėrių namai yra miškas, o ne kurortinis miestelis”, – priminė jis. Direktoriaus žodžiais, visai neblogai, jei šernus medžios patys direkcijos darbuotojai – medžiotojai.
Budrys nepritarė Stancikienės siūlymui atsisakyti medžioklės nacionaliniuose parkuose. „Medžioklė yra ir gamtosauga. Kartais tenka imtis ir tokio drastiško būdo, kad gamtai būtų geriau”, – tikino jis. Ir pridūrė, jog medžioklės nacionaliniuose parkuose yra ribojamos – rečiau medžiojama su varovais, nešaudomi ir kai kurie paukščiai.