Lapkričio 10-11 dienomis Valstybinio jaunimo teatro scenoje bus pristatyta norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjesė „Šmėklos”, kurią režisavo Agnius Jankevičius
Henriko Ibseno „Šmėklos” – viena geriausių ne tik šio autoriaus pjesių, bet ir pasaulio dramaturgijoje. Garsusis XIX amžiaus norvegų dramaturgas, su kurio vardu pirmiausia siejama Skandinavijos literatūra, laikomas moderniosios prozinės dramos pradininku.
Vidinė žmonių tragedija
Per spaudos konferenciją Jankevičius pasakojo, kodėl pasirinko užsienio klasiko „Šmėklas”, ir tą pasirinkimą palygino su dailės piešinių paroda. „Žiūri kelių dailininkų paveikslus, bet vienas traukia akį, o kitas – ne. Sudomina dėl to, kad turi konkrečių sąlyčių su asmens biografija, gyvenimo istorija, praeitimi, – prisipažino Jankevičius. – Ibseno temos, aplinkybės man įdomios, šiek tiek artimos ir einančios ta pačia kryptimi, į kurią linksta visa mano sąmonė”.
Pasak režisieriaus, pagrindinė spektaklio tema – buržuazinės šeimos išorinis blizgesys neatitinka vidinės žmonių tragedijos, kurią slepia vadinamasis šventas melas, kai dėl bendruomenės ramybės, autoriteto ir gero vardo aukojami asmeniniai interesai, poreikiai. 1881 metais Ibseno parašyta psichologinė drama „Šmėklos” palietė tuomet uždraustą paveldimos venerinės ligos temą. Vienas Londono dienraštis šią pjesę yra pavadinęs „atvira žaizda, padaryta visuomenei, ir raupsuotųjų namais, kurių visi langai ir durys atidaryti”. Tačiau paklaustas, kaip sekėsi pritaikyti XIX amžiaus kūrinį XXI amžiui, Jankevičius sakė, jog tai nebuvo pernelyg sunku, net dialogų labai taisyti nereikėjo. Taip režisierius siekė išlaikyti kūrinio autentiškumą.
Įdomus kūrėjo kūrybinis sprendimas – per spektaklį žiūrovai sėdės ratu, kai kurie – net scenoje. „Ibseno pjesė koncentruota į vieną erdvę, skandinaviškai aiškiai pasakyta, jog veiksmas vyksta kambaryje, intymioje aplinkoje, tad blaškytis visai nenorėjau, – aiškino režisierius. – Teatro scena turėtų būti amfiteatras. Deja, nė viename Lietuvos teatre to nėra”.
Siekta atviro kalbėjimo
Kalbėdamas apie savo reikalavimus, keltus „Šmėklose” vaidinantiems aktoriams, Jankevičius sakė: „Per pirmą repeticiją pasakiau, jog turime stengtis viską pateikti be labai populiarių Lietuvoje metaforų, simbolizmų, kitokių -izmų. Siekiau paprasto kalbėjimo – tiesiai šviesiai”.
„Šmėklos” nėra skirtos pramogai. „Žiūrovui, kuriam reikia aktoriaus nuogumo, kad jis be drabužių lakstytų po sceną ir taip suteiktų linksmybių, mano spektaklyje nebus ką veikti”, – neslėpė menininkas.
Spektaklyje vaidins jauni, bet jau sukūrę nemažai vaidmenų teatre aktoriai: Neringa Varnelytė (Fru Alving), Sergejus Ivanovas (Osvaldas), Aleksas Kazanavičius (pastorius), Saulius Sipaitis (Stalius Ernstrangas) ir Rasa Marazaitė (Regina). „Šmėklų” dailininkė – Laura Luisaitytė, kompozitorius – Martinas Vilumas.
Ne naujokas
Režisierius 2005 metais baigė teatro režisūros magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas – Jonas Vaitkus). Yra sukūręs vaidmenų teatre ir kine. „Šmėklos” – jau šeštas menininko darbas. Teatro meno gerbėjai jau turėjo progą pamatyti „Savižudį” pagal Nikolajų Erdmaną (2005 m.), „Virto ąžuolai” pagal Juozą Baltušį (2005 m.), „Tundrą” pagal Antoną Čechovą (2003 m.), „Stepių karalių Lyrą” pagal Ivaną Turgenevą (2003 m.) ir „Užribį” pagal Viktorą Peleviną (2001 m. ). Pasak autoriaus, visi jo darbai yra skirtingi, tad ir ši pjesė skiriasi nuo kitų. Kol kas Jankevičius prisipažįsta esąs kūrybinių ieškojimų kelyje.