Reali situacija Lietuvoje ne visai atitinka skambius lozungus apie mokslo visuotinį prieinamumą – aukštojo mokslo įstaigų durys tampa bemaž nepasiekiamos vežimėlyje sėdinčiam žmogui. Ir jo intelektas negali nieko padaryti aukštų laiptų didybei – negalią turintys studentai studijuodami patiria begalę problemų.
„Studentų atstovybė arčiau neįgaliųjų” – tokiu pavadinimu lapkričio 11-12 d. Klaipėdos universiteto (KU) Tęstinių studijų institute (TSI) vyks mokymai studentų atstovybių nariams ir neįgaliesiems studentams.
Lietuvos studentų sąjungos (LSS) inicijuota programa „Aukštasis mokslas visiems” kol kas yra vienintelė studentų su negalia problemą palietusi programa visos Lietuvos mastu.
Programos metu buvo atliekami tyrimai, lankomos aukštosios mokyklos ir tikrinta, kaip aplinka pritaikyta studentams su negalia, vyko mokymai studentų atstovybių nariams.
Dar 2005 m. LSS atliko tyrimą „Studentai su negalia Lietuvos aukštosiose mokyklose”. Jo duomenimis, 12-oje universitetų iš 17-os aplinka iš dalies pritaikyta studentams su negalia, visai pritaikytų universitetų Lietuvoje nėra.
Vytauto didžiojo universiteto (VDU) studentė Rūta Kupčinskaitė, turinti judėjimo negalią, mano, jog universitetas tokiems kaip ji žmonėms yra pritaikytas apie 70 proc.
„Deja, man visuomet tenka tie likę 30 proc. Tuomet reikia derinti su dėstytoju, kad paskaitas perkeltų į neįgaliesiems labiau pritaikytą auditoriją. Žinoma, kaip ir visur, daug kas priklauso nuo dėstomo dalyko ir požiūrio į neįgalų studentą – kai kurias paskaitas tiesiog negalima perkelti dėl dalyko, kai kurie dėstytojai tiesiog nesutinka tai padaryti”, – pasakojo R. Kučinskaitė.
KU taip pat dalyvavo tyrime, kurio metu buvo renkami duomenys, kiek aukštojoje mokykloje studijuoja vienokią ar kitokią negalią turinčių studentų, kokios jiems sudarytos sąlygos.
Anot LSS socialinės integracijos koordinatorės Rūtos Ruolytės, 2005-2006 mokslo metų duomenimis, KU studijavo 32 neįgalūs studentai. Daugiausia – judėjimo, regos negalią turinčių, sergančių bronchine astma. Buvo fiksuotas ir universiteto pritaikymas neįgaliesiems.
„KU nėra atsakingo asmens, kuruojančio studentus su negalia, tačiau universitete jiems teikiama pirmenybė atleidžiant nuo mokesčių už studijas, yra garso kompiuterių, pritaikytų regos negalią turintiems studentams, kai kurie fakultetai turi aikšteles, skirtas neįgaliųjų transportui ir specialius takelius prie įėjimų į fakultetą”, – sakė R. Ruolytė.
Labiausiai atitinkantis neįgaliųjų poreikius yra KU TSI, kuriame ir vyks studentų mokymai.
Tačiau bendra situacija tokia, kad aukštųjų mokyklų galimybės pritaikyti aplinką neįgaliems studentams yra gana ribotos ir dažniausiai atsitrenkia į faktą, kad neįgaliųjų studentų – labai mažai, o papildomų lėšų į sąlygų jiems gerinimą reikėtų investuoti labai daug.
Tuo metu R. Kučinskaitė pastebi, jog būtent pritaikytame specifiniams poreikiams universitete neįgalus žmogus yra ne prašytojas, o lygus tarp lygių, kuris gali savimi pasirūpinti pats. Tai jau savaime keičia aplinkinių požiūrį į jį.
„Man pačiai labai nesmagu atėjus į paskaitas ir sėdint vežimėlyje prie laiptų prašyti kažkieno pagalbos, po to jautiesi tarsi kažkam skolingas, įsipareigojęs, tai verčia neįgaliuosius jaustis nepilnaverčiais, užsisklęsti, prasideda visokios psichologinės problemos”, – atviravo vežimėlyje sėdinti mergina.
LSS koordinatorė teigė, jog pirmasis žingsnis turėtų būti studentų atstovybių ir universitetų administracijų veikla šia linkme, bendras problemų identifikavimas ir susipažinimas su pačia negalia.
To bandoma siekti seminarais, per kuriuos studentų atstovybių nariai analizuoja visuomenėje vyraujančius stereotipus į žmones su negalia, mokosi apie negalios formas, dalijasi praktiniais patarimais, kaip elgtis bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis. Ta pačia linkme bus dirbama ir su KU studentų atstovybės žmonėmis.
Šį savaitgalį vyksiančiame seminare dalyvaus ir keletas studentų, turinčių vienokią ar kitokią negalią. „Mes vadovaujamės nuomone, jog nieko nereikia daryti be žmonių, kuriuos tai tiesiogiai liečia, kurių studijų sąlygas ir mokymosi aplinką siekiame gerinti. Jie gali patys pasidalyti patirtimi, atstovybių nariai – mokytis, kaip tiesiogiai bendrauti su neįgaliaisiais bendramoksliais”, – mintimis dalijosi R. Ruolytė.
VDU studentė taip pat akcentavo tokių mokymų naudą neįgaliam ir sveikam studentui ir jų tarpusavio santykiams. „Tokie seminarai labai daug duoda, po šių mokymų pasijaučiau visai kitaip, – neslėpė R. Kučinskaitė.
– Sveiki studentai labai daug klausinėjo apie mano problemas, kai su jomis susitvarkau sveikųjų visuomenėje, jie sakė, jog tik dabar artimiau bendravo su neįgaliaisiais ir iš tiesų suprato, kad mes – tokie pat studentai, kaip ir jie. Buvo įsivaizduojama, kad jei žmogus turi negalią, jam reikia daug padėti, jis negali be kitų pagalbos ir tiesiog tampa visiems našta. Tai pasenęs požiūris ir visi dabar daug laisviau bendraujame susitikę.”