Įtarimus, esą uostamiesčio vaikų globos namų auklėtiniai viliojami į sektą, Klaipėdos miesto evangelijos bažnyčios nariai vadina laužtais iš piršto.
Religinės bendruomenės, kuri praeityje buvo žinoma kaip „Meilės žodis”, nariai evangelikai sekmininkai teigia valstybės globojamiems vaikams tenorėję gero ir nutraukti su jais bendravimo neketina.
Tuo tarpu vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, reaguodama į „Vakarų ekspreso” publikaciją, nutarė pradėti tyrimą. R. Šalaševičiūtė pripažįsta, jog vaikai turi teisę į religijos laisvę, tačiau sako sieksianti išsiaiškinti, ar religinė bendruomenė nepasinaudojo jų padėtimi.
„Šie vaikai yra labai pažeidžiami ir greitai pasiduodantys įtakai. Norime išsiaiškinti, ar nebuvo pažeistos jų teisės”, – mūsų dienraščiui sakė R. Šalaševičiūtė. Be kita ko, kontrolierė ketina pasidomėti minėtos religinės bendruomenės veikla bei svarsto galimybę atvykti į Klaipėdą asmeniškai pasikalbėti su globos namų auklėtiniais.
Norėjo padėti
Evangelijos bažnyčios jaunimo pastorius Arvydas Mockus teigia, kad prieštaringos reakcijos sulaukusi stovykla Monciškėse, kurioje dalyvavo apie aštuoniasdešimt 11-18 metų vaikų ir paauglių iš globos namų „Smiltelė”, „Danė” ir „Rytas”, buvo surengta visiškai nesavanaudiškais tikslais.
Surinkę aukas iš bendruomenės narių ir paremti iniciatyvą sutikusių verslininkų, jie esą tesiekę padėti – kad problemiški, žalingų įpročių ir nusikalstamumo liūne grimztantys vaikai atrastų Dievo meilę ir tikrąsias gyvenimo vertybes.
„Bažnyčios funkcija yra kalbėti vaikams apie Dievą, tačiau pokalbių religinėmis temomis stovykloje buvo dar mažiau nei tikėjomės. Tokį sprendimą – apie Dievą kalbėti mažiau – su komanda priėmėme, kai supratome, kad dabar yra svarbiau užmegzti kontaktą su šiais pykčio ir nevaldomų emocijų kupinais vaikais, nes kitaip nieko nebus, – teigia pastorius. – Mūsų tikslas buvo parodyti vaikams, kad būtina turėti aiškią savo gyvenimo viziją ir kad Dievas juos myli”.
Anot A. Mockaus, pokalbiuose rimtesnėmis religinėmis temomis – pavyzdžiui, apie Šventąją Dvasią bei Jėzų Kristų – mažesnieji 11-12 metų vaikai nedalyvaudavo. Tačiau tai, pastoriaus teigimu, esą buvo tik pokalbiai – mėginimu įpiršti vaikams šį tikėjimą to jokiais būdais nepavadinsi.
A. Mockus prisiminė, kad stovyklai pasibaigus, po sekmadienio pamaldų, kelios merginos iš globos namų staiga apsiverkė. Pasak pastoriaus, tai sukėlė nuostabą vienos iš įstaigų direktorei. „Ji paklausė, ar mes jų vaikus užkodavome, kad jie verkia. Man tai girdėti buvo labai keista. Man atrodo, kad merginos pradėjo verkti, nes pajuto Dievo meilę”, – mano A. Mockus.
Tokios reakcijos nesitikėjo
Sviesti kaltinimai, neva jie vaikus papirko vaišėmis ir brangiomis dovanomis, religinės bendruomenės atstovams atėmė žadą.
„Man labai gaila, kad taip klaidingai buvo suprastas mūsų gerumas”, – apgailestavo vienas iš paramos vaikų globos namų auklėtiniams iniciatorių Paulius Ivanauskas, buvusio „Meilės žodžio” pastoriaus Donato Ivanausko sūnus.
Auksinis žiedas vienai globotinei esą buvo padovanotas kaip gimtadienio dovana, o mobilusis telefonas, kurį gavo kitas vaikas, buvo jau nenaujas – vienas iš bendruomenės narių nutarė jį padovanoti, nes turėjo du.
P. Ivanauskas neneigė, kad į prekybos centrą nuvežti globotiniai galėjo patys išsirinkti sau pirkinių – kiekvienas už šešiasdešimt litų, – bet ir tai, anot bendruomenės atstovo, tebuvo nekaltas gerumo gestas. Matydami, tęsė P. Ivanauskas, kad vaikai vaikšto suplyšusiais batais, bendruomenės nariai kitaip pasielgti ir negalėjo.
A. Mockus ir P. Ivanauskas pripažino, kad vaikams nebuvo draudžiama rūkyti. P. Ivanauskas netgi neneigė, kad paauglių paprašytas pirko jiems cigaretes, nes esą jie vis tiek būtų jų gavę.
„Parodėme jiems vietą, kur gali rūkyti, nes kitaip jie būtų supleškinę medinius namelius. Tai vaikai, kurie nesupranta žodžio „negalima”. Į stovyklą cigaretes jie atsivežė blokais”, – tvirtino A. Mockus.
Kratosi praeities
A. Mockus prašo nelyginti dabartinės religinės bendruomenės su neigiamas asociacijas visuomenei vis dar keliančiu „Meilės žodžiu”, nes pasivadinę Klaipėdos miesto evangelijos bažnyčia, jie pakeitę ir veiklos kryptį. „Nežiūrėkime, kas buvo praeityje. Turime gyventi šia diena”, – sako pastorius.
P. Ivanauskas neneigia, kad praeityje su „Meilės žodžiu” buvo siejami ir itin liūdni atsitikimai – sako girdėjęs apie vyriškį, kuris iššokęs pro langą su Biblija rankose – tačiau jis taip pat ragina gyventi dabartimi.
„Taip, žmonės jau turbūt kalba – „Meilės žodis” sugrįžo! Bet mes nesame jokie sektantai. Nesiruošiame žaisti religijų karų – atėjome konstruktyviai dirbti”, – praeities šleifo kratėsi P. Ivanauskas.
Religinės bendruomenės senbuvė Lilijana Butkevičienė neslėpė, kad jų elgesys buvo fanatiškas. „Tačiau kitaip ir būti negalėjo. Mes matėme, kaip tiesiog mūsų akyse išgyja žmonės, ir buvome labai stipriai įtikėję, – emocingai prisiminimais dalijosi L. Butkevičienė, dabar bendruomenėje einanti administratorės pareigas. – Žinoma, buvo dalykų, kurių nesinori prisiminti, bet buvo ir labai malonių.”
Vis dėlto L. Butkevičienė nemano, kad žmonių savižudybės, šeimų skyrybų atvejai „Meilės žodžiui” buvo prikišami pagrįstai.
Gruodžio mėnesį bendruomenė planuoja surengti dar vieną kriščionišką stovyklą. Ketinama užmegzti draugystę ir su specialiųjų mokyklų – buvusių internatų – auklėtiniais.
Skundų nėra
Teisingumo ministerijos Religijų reikalų tarnyba skundų dėl Klaipėdos miesto evangelijos bažnyčios veiklos nebuvo sulaukusi. Apie visuomenės nepasitenkinimą šia religine bendruomene dar neteko girdėti ir Vyriausybės patarėjui religijų klausimais Juliui Ratkui.
Klaipėdos miesto evangelijos bažnyčia, anot Teisingumo ministerijos Religijų reikalų tarnybos vedėjo Donato Glodenio, nėra valstybės pripažinta, bet ji yra registruota ir veikianti teisėtai.
D. Glodeniui Klaipėdos miesto evangelijos bažnyčios veikla nėra gerai pažįstama. Jis žinąs tik tiek, kad bendruomenėje įvyko labai daug pokyčių.
Iš „Vakarų ekspreso” sužinojęs apie kai kurių klaipėdiečių nuogąstavimus, esą valstybės globojami vaikai pateko į religinius žabangus, ministerijos atstovas pažymėjo, jog Lietuvoje kiekvienas žmogus, taip pat ir vaikai, turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą. Nepilnamečiai nuo keturiolikos metų gali netrukdomi rinktis religinę bendruomenę ir tapti jos nariais. Tiesa, už vaikų religinį auklėjimą yra atsakingi tėvai arba globėjai. Todėl kilus įtarimams, kad vaikų teisės pažeidžiamos ir kad naudojamasi jų silpnumu, globėjai turėtų būti akylesni.
D. Glodenio teigimu, Religijų reikalų tarnyba nekontroliuoja, ar religinių bendruomenių veikla nepažeidžia įstatymų. Religinės bendruomenės apskritai yra stebimos ne ką daugiau kaip ir bet kurios kitos nevyriausybinės organizacijos.
Religija tapo preke
Paskutiniu metu įvairios religinės bendruomenės veikia jau nebe taip drastiškai kaip Lietuvos nepriklausomybės aušroje, – teigia Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro valdybos narė Milda Ališauskienė.
Ji pastebi, kad visuomenė mėgsta lipdyti etiketes: religinės bendruomenės sektomis dažnai pradedamos vadinti be jokio pagrindo. „Man dar neteko susidurti su tikrai patikimais įrodymais, iš kurių būtų galima spręsti apie kurios nors religinės bendruomenės padarytą neigiamą poveikį”, – teigė M. Ališauskienė.
Pasak pokalbininkės, Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, sparčiai daugėja religinių bendruomenių, o tikintieji iš jų renkasi sau priimtiniausią. Religija, kuri iki šiol dažniausiai būdavo perduodama iš kartos į kartą, tampa pasirinkimo dalyku.
M. Ališauskienė pripažįsta, kad kai kuriose bendruomenėse naudojami būdai tikintiesiems pritraukti kartais sukelia visuomenės įtarimus jų atžvilgiu. Ypač kai tam pasitelkiami pinigai. „Šiuolaikiniame pasaulyje religija tapo vartojimo preke, kuri taip pat yra perkama ir parduodama”, – pripažino M. Ališauskienė.