Netekus artimo žmogaus gyvenimas staiga nusidažo juodai. Tai vienas iš sunkiausių laikotarpių, kai net ir tvirtai stovinčiajam ant žemės ši tarsi slysta iš po kojų. Sugrįžti į normalų gyvenimą gedinčiajam gali padėti artimieji.
Kiekvienam žmogui netektis reiškia ką kita. Tai priklauso ir nuo to, kiek artimas buvo mirusysis, ir kokie ryšiai jį siejo su gedinčiuoju, ir kiek netikėtai teko išsiskirti. Psichologė Genutė Petronienė pasakoja, jog paprastai sielvartaujantys žmonės patiria keletą tipiškų gedulo etapų. Tiesa, jie tinka ne visiems, bet gali pasufleruoti, ką jaučia gedintis žmogus ir kaip būtų galima jam padėti.
Pirmosios dienos
Staiga netekus artimo žmogaus daugelį ištinka šokas. „Jaučiuosi kaip sapne”, „nesuprantu, kas su manimi vyksta”, „negaliu tuo patikėti”, – savo būseną apibūdina gedintysis. Jis tiesiog nesuvokia, kad šalia nuolat buvusio žmogaus daugiau nematys. Pragmatiški laidotuvių rūpesčiai, nors, atrodo, sunki našta artimąjį praradusiajam, iš tiesų padeda susitaikyti su netektimi. Jie atitraukia nuo niūrių minčių ir svarstymų, kaip teks gyventi toliau.
Su skaudžia netektimi susidūrusio žmogaus nevertėtų guosti kalbant apie savo paties praradimą. Pasvarstymai „kai mirė mano mama” ar „kai aš netekau žmonos” nėmaž nepadeda gedinčiajam. Tuo metu jam atrodo, kad tokio skausmo, kokį išgyvena jis, niekam nėra tekę patirti. Todėl kalbos apie savo netektis tik paskatina mintis „niekas negali suprasti, ką jaučiu”.
Nepatartina ir nuolat kartoti „visi vieną dieną išeisim”, „matyt, taip buvo lemta” ar „tokia Dievo valia”. Iš tiesų sielvartaujantieji dažnai ima kaltinti save dėl artimo žmogaus mirties, o pasąmonėje – net patį mirusįjį, kam šis jį paliko vieną. Todėl gedinčiajam svarbu suprasti, kad jis čia niekuo dėtas, ir kad iš tiesų, kaip matyti, tokia Dievo valia. Tačiau tai įsisąmoninti turi jis pats, tad nelaimės neišvengiamybę priminti galima, tik svarbu nebūti įkyriems.
Kaip padėti
Geriausia išeitis – klausyti liūdinčio žmogaus. Jei jis nuolat kalba apie mirusįjį, nesistenkite nukreipti jo minčių, veikiau parodykite susidomėjimą, paklauskite, „ką jis tada sakė?”, „ką tuomet veikėte?”. Šitaip žmogus, kuriam reikia pagalbos, žinos, kad yra ne vienas, pasijus palaikomas ir suprantamas.
Psichologė pataria gedinčiajam užduoti klausimą: „Kaip, tavo manymu, mirusysis norėtų, kad tu elgtumeis? Ar jam patiktų, kad puolei į apatiją?” Šią mintį galima priminti dažniau, nes būdinga, kad gedintieji jos genami savo sielvartą nukreipia teigiamiems darbams – stengiasi susiimti, nepulti į depresiją, daugiau ir nuoširdžiau bendrauti su tais, kuriems taip pat trūksta prarasto žmogaus.
Krizė
Palaidojus mylimą žmogų ir perėjus šoko bei netikėjimo būseną, susiduriama su kasdienybe, kurioje mirusiojo nebėra. Pirmus kelis mėnesius po laidotuvių užgriūva labai intensyvios neigiamos emocijos. Žmogus tiesiog apsigyvena savo kančioje – pyksta, liūdi, atsimena mirusįjį. Tokiu momentu nesinori nei valgyti, nei miegoti, nei dirbti. Gresia visiško išsekimo ir depresijos būsena. Sielvarto momentu žmogus paprastai lieka tik su savo mintimis. Todėl, jei norite padėti netektį išgyvenančiam žmogui, nepalikite jo vieno. Svarbu, kad jis jaustų aplinkinių palaikymą. Gedintysis turi išsišnekėti – išpasakoti savo atsiminimus. Dažnai jie kartojasi, klausančiajam būna nuobodūs, bet norint padėti būtina pasitelkti kantrybę ir jų išklausyti. Tačiau visiškai pasinerti į praeitį geriau neleisti – žmogus turi jausti, kad gyvenimas eina tolyn. Jei tik įmanoma, gedintysis turėtų kuo nors užsiimti, dirbti, kuo daugiau būti tarp žmonių.
Psichologinis krūvis gedinčiajam pirmaisiais mėnesiais didžiulis. Šiuo laikotarpiu sprendžiasi tolesnis jo gyvenimas. Jei kilus krizei skausmo tiesiog per daug, kažin kas perdega ir vėliau labai sunku grįžti į normalią būseną. Todėl psichiatrai pataria gerti antidepresantų. Kančia neturėtų įgauti didžiausio dramatizmo, o apie du mėnesius trunkanti krizės būsena ilgainiui turėtų pereiti į pasyvesnę liūdesio formą.
Išsivadavimas iš depresijos
Pergyvenęs aštrių neigiamų emocijų būseną gedintysis ima susitaikyti su savo skausmu ir nugrimzta į pasyvesnę, tačiau ilgiau trunkančią depresiją. Tokiam žmogui vis dar niekas neįdomu, yra apėmusi apatija. Mirusiojo labai trūksta, nes jau suvokta, kad jo nebėra ir nebus. Akivaizdžiai susiduriama su ištuštėjusia kasdienybe. Pasak G.Petronienės, normalu, kad gedintysis ima sapnuoti mirusįjį, įsivaizduoti, kad mato ji gatvėje ar net girdi jo balsą. Psichika negali savaime išbraukti šalia buvusio žmogaus – jis vis dar gyvena artimųjų mintyse ir šie nesąmoningai bendrauja su išėjusiuoju. Todėl reikalingas pereinamasis laikotarpis, kai jis pamažu pasitraukia iš gyvųjų gyvenimo.
Sielvarto laikotarpis paprastai užtrunka apie metus. Paskutiniu skausmo protrūkiu dažnai tampa mirties metinės, kada užplūsta prisiminimai apie mirusįjį, tas pats metų laikas primena ir mirties aplinkybes. Tai tarsi savotiškas paskutinis atsisveikinimas. Po jo paprastai pradedama sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Psichologei G.Petronienei dažnai tenka išgirsti klausimą: „Kada išmesti mirusiojo daiktus?” „Pirmus kelis mėnesius asmeninių daiktų geriau neliesti. Bet po kurio laiko juos vertėtų išmesti. Net patartina namie perdažyti sienas ar kitaip pakeisti aplinką. Šitaip turime sau tarti: prasideda naujas gyvenimas”, – sako psichologė.