Dar kiek, ir iš po šūsnies visokių ataskaitų, planų, protokolų, suvestinių, anketų ir t. t. beliktų styroti tik šalies mokyklų stogai, tačiau Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) paskelbė išganingą žinią – palaipsniui mokyklose turėtų būti mažinamas popierizmas ir daugėti dėmesio mokiniui.
Tiesa, popierizmo mažinimo idėją ministerija gvildena jau seniai, tačiau klausimas, ar mokiniui bus grąžintas mokytojas, praktikų teigimu, taip ir nepajudėjo iš vietos.
Anot uostamiesčio mokyklų vadovų, ugdymo įstaigose dar niekad nebuvo sunaudojama tiek popieriaus, kiek pastaraisiais metais, o vis labiau smaugiančio biurokratizmo priežastis – reglamento, nurodančio, ką dokumentuoti privalo mokykla, nebuvimas ir nepasitikėjimas žmogumi bei sakytine informacija.
Popieriai – darbo įrodymas?
„Dar savaitėlė mokinių atostogų, ir visi popieriai būtų sutvarkyti, liktų laiko pamatyti mokinį”, – tokios, anot „Ąžuolyno” gimnazijos vadovės Vilijos Prižgintienės, pedagogų svajonės.
Paprašyta papasakoti, ką be pamokų veikia mokytojas, vadovė ėmėsi vardinti, anot jos, tik pagrindinius popierinius darbus.
Mokytojas privalo turėti teminį planą. Kiek kokių dalių jame – mokyklos susitarimo reikalas. Paprastai jame išdėstomos temos ir joms skirtas laikas, tikslai, uždaviniai, numatomi metodai ir rezultatai, ryšiai su kitais dalykais, vertinimo būdas. Pageidautina čia dar palikti vietos koregavimui. Be šio dokumento, pedagogas ruošia ir kiekvienos pamokos planą.
Dauguma mokytojų dirba auklėtojais, todėl jiems reikia sukurpti dar vieną – darbo su klase planą, pildyti klasės dienoraštį, lankomumo bei pažangumo ataskaitas, protokoluoti tėvų susirinkimus ir t. t.
Ne taip seniai į mokyklas atkeliavusį vidaus auditą vykdo taip pat tie patys mokytojai. Be to, jie dalyvauja rengiant kasmetines mokyklos veiklos programas, rašo susirinkimų protokolus.
Šiuolaikiška mokykla neapsieis be elektroninio dienyno. Tačiau pastarasis nėra įteisintas, todėl pedagogai tuo pačiu pildo ir popierinį jo variantą.
„Viso to lyg ir reikia. Juk mokytojai kelia kvalifikaciją – kaip tada įrodysi, kad dirbai?” – paklausta, ar visa tai reikalinga, aiškina V. Prižgintienė.
Išeitis – reglamentas
Be to, sumažinti popierizmo srautus, anot V. Prižgintienės, būtų sunku ir dėl Europos Sąjungoje egzistuojančios tvarkos. Čia kiekvienas žingsnis grindžiamas popierėliu. Tačiau Europos šalyse popierinį darbą atlieka kur kas gausesnis techninis personalas.
„Škotijos mokykloje dirba 11 sekretorių, o pas mus tuo užsiima tas pats pedagogas”, – aiškina vadovė.
Vis dėlto šiokia tokia išeitis, anot jos yra. Mokyklai reikia griežto reglamento, kokius dokumentus ji privalo turėti. Situaciją palengvintų ir besidubliuojančių dokumentų atsisakymas.
Šiai minčiai pritaria ir „Žemynos” gimnazijos vadovė Rita Podoliankienė. Anot jos, pirmiausia reikėtų atsijoti, kokių popierių reikia, o kokių ne, juo labiau kad daugelio dokumentų atsisakymas ugdymo proceso tikrai nesužlugdytų.
Abejonių, anot pašnekovės, kelia įvairių tvarkų, kurias įsigaliojus naujam įstatymui turi rengti mokykla, tikslingumas. Jei tų tvarkų taip jau reikia, jos, vadovės teigimu, turėtų būti parengtos centralizuotai.
Kitas dalykas – mokytojų atestacijos kėlimas. Norėdamas įgyti vardą, pedagogas dabar turi pateikti vadinamąjį kompetencijos portfelį, t. y. šūsnį visokiausių popierėlių.
„Šito tikrai nereikia, juk kiekvienas vadovas žino, kaip dirba jo pavaldinys”, – tvirtina vadovė.
R. Podoliankienės nuomone, nereikalingi ir metodinių grupių, tarybų bei kitų posėdžių protokolai. Jie, anot jos, tik atkartoja kitą dokumentą – mokyklos veiklos programą.
Ne ką daugiau naudos, pašnekovės teigimu, duoda ir dabar labai madingi anketiniai tyrimai, nuolat atakuojantys mokyklas.
Reikia sugrąžinti žodį
Vis augančių popierėlių kalnų priežastis, įsitikinusi R. Podoliankienė, – nepasitikėjimas vienų kitais bei sakytinės informacijos nuvertinimas.
„Aukštesnės institucijos iš mokyklos vadovų reikalauja dokumentų, liudijančių mokyklos darbą. Savo ruožtu vadovai to paties reikalauja iš pedagogų. Sakytine informacija nebepasitikima, o realią situaciją bandoma suvokti iš popierių”, – aiškina vadovė.
Vydūno mokyklos vadovas Arvydas Girdzijauskas įsitikinęs, kad biurokratizmas mokykloje klesti dėl mokyklų inspektavimo bei mokytojų atestavimo.
„Žodinis susitarimas nebegalioja, o kiekvienas popierius lyg ir pateisinamas kaip darbą įrodantis dokumentas”, – tvirtina vadovas.
Tačiau labai dažnai, anot jo, už gražiai „supakuotų” popierėlių slypi iš viso nevykstančios procedūros.
Vienintelė išeitis, įsitikinęs A. Girdzijauskas, – labiau domėtis realiu ugdymo įstaigų gyvenimu, tikint ir pasitikint žodžiu, žmonėmis, o ne popieriais.
Teks įprasti
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė taip pat sutinka, kad dokumentų srautus mokyklose būtina reglamentuoti.
„Mokykla turi žinoti, kiek ir kokių dokumentų ji privalo pateikti”, – tvirtina švietimietė.
Tačiau kalbant apie biurokratiją mokykloje, anot jos, reikia skirti du dalykus – įvairius raštus ir darbo dokumentavimą. Pastarasis darbas yra neišvengiamas, ir prie jo teks priprasti. Deja, kol kas, L. Prižgintienės teigimu, pedagogai dokumentavimo dar neišmoko.
„Dokumentavimas nėra papildomas darbas. Gebėjimas dokumentuoti – viena sudedamųjų gero darbo sąvokos dalių. Kita vertus, tarp dokumentų kiekio ir gero darbo lygybės ženklo dėti negalima”, – savo poziciją dėsto švietimietė.