Šį rudenį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistui Šarūnui Juškevičiui „stuktelėjo” penkiasdešimt. Šį visų mylimą ir gerbiamą artistą, bet santūrų, neskubriai kalbantį žmogų reikėjo ilgokai įkalbinėti papasakoti apie save. Sutarėme metų neskaičiuoti ir nuopelnų nesureikšminti.
Muzikinio teatro scenoje Š.Juškevičius sukūrė plejadą įsimintinų vaidmenų. Naujausi – Frošas iš J.Štrauso operetės „Šikšnosparnis”, Velerhaimas iš I.Kalmano operetės „Čardašo karalienė”, Poetas Norberas de Varenas iš V.Lebedevo miuziklo „O, mielas drauge”, mėgstamiausi – Pičemas K.Veilio ir B.Brechto „Trijų grašių operoje”, kunigaikštis Bazilovičius F.Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas”, Don Bartolas Dž.Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas”, Dulitlas F.Lou miuzikle „Mano puikioji ledi”, Tevjė – Dž.Boko miuzikle „Smuikininkas ant stogo”.
– Kodėl iš visų spektaklių išskiriate miuziklą „Smuikininkas ant stogo?”
– Tai mano mylimiausias spektaklis. Jį vaidinant lydi ypatingas jausmas ir prisiminimai. Be to, pats vaidmuo – pienininko Tevjė – yra labai spalvingas.
Sutapo keletas aplinkybių: puiki muzika, nuostabus tekstas (libretą į lietuvių kalbą vertė Aleksas Dabulskis), supo gera kūrybinė atmosfera. Mėnesį dirbome su režisieriumi Janu Šurmiejumi, scenografu Voiceku Jankoviaku, kostiumų dailininke Marta Hubka iš Lenkijos. Jie žinojo, ko siekia, – tai buvo ketvirtas ar penktas spektaklio „perkėlimas” į naują sceną. Prieš tai jį pastatė Varšuvoje, Gdynėje, kituose Lenkijos miestuose. Prisimenu, kaip Klaipėdos „Smuikininko” pažiūrėti suvažiuodavo iš visos Lietuvos, tai buvo vienas mėgstamiausių ir lankomiausių spektaklių mūsų teatre. Visiems teatro artistams vaidinti jame buvo ir yra šventė.
– Pažinote daugelį režisierių… Su kuriais darbas labiausiai įstrigo į atmintį?
– Gintas Žilys – pirmasis profesionalus režisierius, su kuriuo turėjau laimės dirbti ir kuris iš pagrindų išmanė režisieriaus darbą muzikiniame teatre. Iki jo Liaudies operoje spektaklius statė teatro žmonės – dainininkai, aktoriai.
Pagal išsilavinimą esu muzikos mokytojas. Studijų metais dainavimo mokiausi pas dėstytoją Vidą Kuraitę, vėliau – pas šviesaus atminimo Bajerčių. Tai jis mane iš „tenoro” perkvalifikavo į baritonus. Tačiau supratimas apie vaidmens kūrimą, veikimą scenoje ir kitus profesinius dalykus atėjo su spektakliais, vaidmenimis.
1992-aisiais dirbau režisieriaus Savinovo asistentu statant Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas”. Mačiau, kiek kruopštaus darbo reikalauja operos pastatymas, kaip iš jaunos Valerijos Balsytės anuomet „išminkė” svajingąją Tatjaną…
Vaidinau įvairiuose spektakliuose – miuzikluose, operose, operetėse, kuriuos režisavo Eligijus Domarkas, jaunesniosios kartos režisierius Ramūnas Kaubrys. Prisimenu darbą su režisieriumi Jonu Vaitkumi, kuris kaip viesulas įsiveržė į nusistovėjusią teatro rutiną. Tada, kai vyko Brechto „Trijų grašių operos” repeticijos, mes jau dešimtą ryto rinkdavomės, apsivilkę sportiniais kostiumais, ir valandą prieš repeticiją skirdavome trenažui. Taip norom nenorom išsijudindavau, pats sunkiai prisiversčiau. Po saldžių operečių Brechtas buvo tai, ko labai stigo.
– Jūsų aktorinė veikla neapsiriboja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scena. Vedate koncertus ir juos režisuojate. Tai hobis ar daugiau?..
– Vesti koncertus pradėjau nuo Liaudies operos laikų, net neprisimenu, kada tai įvyko pirmą kartą. Muzikiniame teatre šiame amplua debiutavau per naujametinę programą, kurią parengė Gintas Žilys. Tiesą sakant, vesti koncertus man daug sunkesnis darbas, nei vaidinti spektaklyje, – ten atlieki, ką sumano režisierius. O koncertai – jiems visada ruošiuosi, visada jaučiu viduje didelę įtampą.
Koncertus režisuoti įdomu. Anksčiau teatralų bendruomenė mėgdavo smagius vadinamuosius kapustnikus, kurie pakeldavo nuotaiką ir būdavo kasmet rengiami Teatro dienos proga. Jų metu netikėtai kuris nors artistas savo pasirodymu imdavo ir atskleisdavo naujus savo gabumus. Režisavau berods penkis kartus ir teatralizuotus Valentino dienos koncertus, ne vieną miesto šventinį renginį, programą, kuri vasarą dvejus metus iš eilės buvo rodoma Jūrų muziejaus delfinariume.
– Be darbo teatre, dar dėstote Stasio Šimkaus konservatorijoje ir Klaipėdos universitete. Ko mokote jaunimą?
– Mokau sceninio meistriškumo būsimuosius vokalistus. Iš mano mokinių, sėkmingai užkopusių į profesionaliąją sceną, yra „šimkinę” baigusieji Mindaugas Rojus, Deividas Norvilas.
O Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje dirbu jau keletą metų būsimiesiems režisieriams dėstydamas privalomą dainavimą. Nelengva juos išmokyti nebijoti savo balso, nebijoti dainuoti.
– Vis dėlto plačioji publika Jus pažįsta iš vaidmenų. O pats ar bent akimirką įsivaizdavote save kitur, ne teatre?
– Mano abu tėvai yra prisiekę teatralai. Tėtis Balys Juškevičius buvo ilgametis Klaipėdos dramos teatro direktorius, aktorius, režisierius. Vaikystėje visada skambėdavo dainos – prisimenu lopšines, smagius balius su teatralais. Mes su broliu Andriumi, kuris taip pat „pamišęs” dėl teatro, seserimi Aušra, kuri smuikuoja Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre, pažinojom visus senojo teatro užkaborius, po dešimt, penkiolika kartų matėme tuos pačius spektaklius, užaugom teatre. Mano mama turėjo puikų balsą – ji, kai 1956-aisiais klaipėdiečiai statė „Oneginą”, buvo viena iš Olgų. Repetavo, bet mano gimimas, jei taip galima pasakyti, sutrukdė jai pasirodyti scenoje.
Gal šios aplinkybės lėmė, kad mane širdis visada šaukė į teatrą.