Kartu su vakarietiškomis technologijomis į Lietuvą atkeliavęs grindinis šildymas šiuo metu yra populiariausias naujų būstų šildymo būdas, nors pripažįstama, kad įrengti įprastus radiatorius ir jais naudotis yra pigiau.
Vis dėlto taisyklingai įrengtas grindinis šildymas suteikia kur kas daugiau komforto. Pasak E. Gedminčiaus įmonės „Sanresta” techninio skyriaus vadovo Aurelijaus Vaitiškio, grindinis šildymas yra artimiausias vadinamam idealiajam, kai aukščiausia temperatūra yra apačioje, o žemesnė – viršuje: kojoms šilčiau, o galvai vėsiau.
Anot bendrovės „Biaterra” projektų vadovo Nedo Bendoraičio, patogu ir tai, kad baldų išdėstymą patalpose galima planuoti kaip tik nori, nereikia atsižvelgti į tai, kur bus radiatoriai.
Beje, grindų šildymas gali būti dvejopas – patalpos visiškai apšildomos ir be papildomų prietaisų, taip pat komfortinis – kai grindys šiltos tik dėl malonumo kojoms. Reikalavimai įrengti atliekančiajam patalpų šildymo funkciją yra beveik tokie patys kaip ir komfortiniam, tačiau pastarasis nėra populiarus.
Miegamajame – diskutuotina
Pasak „Biaterros” direktoriaus Dariaus Galdiko, dauguma būsimųjų naujakurių pageidauja grindinio šildymo pirmajame namo aukšte, o viršuje, kur paprastai būna miegamieji, montuojami radiatoriai.
„Dėl miegamųjų nėra vienos nuomonės. Kartais sakoma, kad juose grindinis šildymas nelabai gerai, nes džiovina orą, keliamos dulkės, tačiau dulkes gali kelti daug kas, o paprasti radiatoriai orą taip pat džiovina. Ne vienas klientas yra prašęs grindinį šildymą įrengti ir miegamuosiuose. Tokiu atveju patariame daryti gerą vėdinimo sistemą, kuri reguliuotų drėgmės ir šilumos santykį”, – sakė D. Galdikas ir N. Bendoraitis.
Beje, grindinis šildymas dažniausiai įrengiamas individualiuose namuose bei naujuose butuose, o senos statybos daugiabučiuose tai padaryti problemiška, jei apskritai įmanoma.
Pasak N. Bendoraičio, kiekvienam butui yra apskaičiuotas tam tikras tiekiamos šilumos kiekis, o vedžiojant po grindimis vamzdelius, kuriais cirkuliuoja karštas vanduo, šį kiekį būtų labai sunku nutaikyti, kad šiluma nebūtų vagiama. Galima būtų įsirengti elektrinį grindinį šildymą, tačiau senuose daugiabučiuose dažnai yra nepakankamai galingi įvadai.
Plonesniais šildoma tolygiau
Grindinis šildymas, anot A. Vaitiškio, ypač išpopuliarėjo į Lietuvą atkeliavus dujų kondensaciniams katilams, kurių naudingumo koeficientas siekia apie 109 proc. Atokiau nuo miesto statomuose namuose, kur nėra galimybės jungtis prie dujų, dažnai įrengiami šilumos siurbliai, kurių naudingumo koeficientas renkantis grindinį šildymą taip pat yra aukštas. Į grindyse išvedžiotus vamzdelius tiekiamo karšto vandens temperatūra turi būti ne didesnė nei 50 laipsnių (į radiatorius – 70-80 laipsnių), todėl esant žemesniems vandens šildymo parametrams minėtų katilų naudingumo koeficientas yra toks didelis.
Nuo katilo iš dalies priklausys ir tai, kokiu tankumu po grindimis bus vedžiojami vamzdeliai. Pasak N. Bendoraičio, kieto kuro katilai duoda daugiausiai karščio, todėl vamzdelius po grindimis reikėtų vynioti rečiau, pasirinkus dujinį – tankiau, o kondensacinį – dar tankiau.
Tankiau reikia vedžioti ir plonesnius vamzdelius. „Kuo plonesni vamzdeliai, tuo tankiau jie vedžiojami, ir tuo didesnis komfortas, nes šiluma paskirstoma tolygiau. Mes rekomenduojame 16 milimetrų diametro, nors dauguma deda 18 milimetrų. Vokietijoje naudojami net 10 milimetrų, tačiau dėl jų nėra vienos nuomonės. Manoma, kad dėti pernelyg tankiai nėra prasmės, nes tada vamzdelis šildys vamzdelį”, – sakė D. Galdikas.
Prie langų, vitrinų vamzdeliai taip pat vedžiojami tankiau, kad būtų išvengta šalto oro srovių.
Dažnai montuotojai vamzdelius vedžioja zigzagu, tačiau tuomet, anot N. Bendoraičio, pradžioje temperatūra bus aukštesnė, o toliau, kur vanduo jau grįžta, bus vėsiau. Taisyklingai reikia vedžioti saulute, tačiau tai esąs montuotojų galvos skausmas – sunku apskaičiuoti, kad būtų išlaikyti visi reikiami atstumai ir nebūtų viršytas vienam vadinamajam žiedui reikalingas vamzdelio ilgis. Bet jei patalpos nėra taisyklingos kvadrato ar stačiakampio formos, saulute išvedžioti gali būti pernelyg sudėtinga ar neįmanoma.
Pasak A. Vaitiškio, norint grindinio šildymo pirmiausia apskaičiuojamas patalpos šilumos poreikis, kuris gali skirtis nuo to, kokio dydžio langai, kiek yra išorinių sienų ir panašiai. Jei nepažeidžiant higienos normų, reglamentuojančių grindų paviršiaus temperatūrą, negalima pasiekti reikiamo šilumos kiekio, reikės papildomo šilumos prietaiso. A. Vaitiškis pataria atkreipti dėmesį ir į tai, kad šilumos mažėja ir dėl baldais uždengto ploto.
Suklydus tirpsta sniegas
Pasak „Biaterros” atstovų, žmonių požiūris jau keičiasi į gera, mažėja tokių, kurie šį bei tą pasiklausinėję grindinį šildymą bando įsirengti patys. Anot specialistų, po betonu padarytos klaidos kainuoja tikrai brangiai.
Viena iš galimų klaidų – kai montuotojas nežino, kiek metrų vamzdelių vynioti vienam vadinamajam žiedui. Jei diametras yra 16 mm, rekomenduojama išvedžioti ne daugiau nei 80 metrų vamzdelių, jei 18 mm – ne daugiau nei 50 metrų. Tai sudarytų maždaug 12 kvadratinių metrų ploto. Žinoma, žiedai gali būti ir mažesni, pavyzdžiui, atskiras tualetui.
„Pasitaiko, kad vos ne visą namą išvedžioja vienu vamzdžiu. Tada viename gale bus karšta, o kitame ir po savaitės neįšils”, – sakė N. Bendoraitis.
Labai svarbi ir izoliacija – ne tik nuo žemės, bet ir nuo pamatų. „Daroma klaida, kai polisterenas dedamas tik apačioje, o šonuose – kompensacinės juostos, bet jos yra per plonos. Betonas, kuris dengia vamzdelius, niekada neturi liesti sienos, nes bus žiaurūs šilumos nuostoliai. Jei apie pamatus žiemą tirpsta sniegas, iškart aišku, kad padaryta tokia klaida”, – sakė N. Bendoraitis.
Gerai izoliuotas turi būti ir vamzdis, ateinantis nuo katilo iki šildomos patalpos.
Pasak A. Vaitiškio, šilumos izoliacija pirmame aukšte turi būti geresnė nei antrame ar trečiame, kad šiluma nenueitų į gruntą.
Optimalus betono sluoksnis šildomoms grindims yra 5,5-7 cm, virš vamzdelių – maždaug 4 cm, nes išbetonavus storiau, įjungus šildymą teks ilgiau laukti, kol šiluma bus jaučiama. Vedžiojant po grindimis elektros kabelį, anot A. Vaitiškio, užtektų ir plonesnio betono sluoksnio.
Reikia įvertinti ir tai, kad šildomas betonas plečiasi, todėl būtina įrengti temperatūrines siūles.
Danga – ne bet kokia
Vienas iš didesnių nepatogumų, ypač kai žmonės šildymą bando įsirengti patys – per karštos grindys. Tokiu atveju negerai ir betonui, gali atšokti ant viršaus suklotos plytelės.
Grindinį šildymą galima valdyti ir mechaniškai, ir automatiškai. Aukščiausias komforto lygis, kai kiekviename kambaryje įrengiami į orą ir betoną reaguojantys temperatūros davikliai – patalpos temperatūra tokiu atveju reguliuojama tiksliau, nei įrengus tik oro daviklius.
„Sutaupysi tik normaliai investavęs į automatiką. Nėra taip, kad be to grindys nešils, bet piniginė išraiška gali būti ne tokia, kaip galvojai – vietoj 300 litų gali kainuoti ir 600, jei negerai padarai”, – sakė D. Galdikas.
Prieš įrengiant šildomas grindis patartina apgalvoti ir tai, kokia bus grindų danga. Pasak N. Bendoraičio, geriausia yra plytelės, tačiau gali būti ir specialus laminatas, taip pat ne bet koks, o trisluoksnis parketas.
Pasak A. Vaitiškio, svarbiausia yra dangos šilumos varža. Danga gali netikti ir dėl savo sudėties – sušilusi gali skleisti kenksmingas medžiagas.