Šiuo metu, tvirtina žvejai, marios ypač nedėkingos: jose meškeriotojų beveik nematyti, nes žuvys nekimba. Matyt, artėja tikro rudens metas. Gaila, net ir aktyvieji žvejai šiemet ešerių tuntų neužtiko. Vargu ar besuras. Kas belieka? Tik prisiminimais gyventi, kai raibašoniai kibo. Beje, šiemet labai vangiai per visą sezoną.
Iš patirties žvejai žino, kad žuvėdros, aptūpusios marių plotą, rodo, jog ten yra ešerių. Tie grobuoniai siaučia vandenyje, gąsdina (ir gaudo!) mailių, kuris iškyla ir blaškosi paviršiuje. Tada jį atakuoja žuvėdros ir sočiai maitinasi.
Tokia situacija (gal prieš metus?) pasinaudojo ir šių eilučių autorius, meškeriojęs su valties kapitonu Ignu. Pamatę besisupančias ant vandens žuvėdras, ramiai kiek galėdami priplaukėme arčiau, nuleidome vieną inkarą ir pradėjome mėtyti girliandą. Pirmieji bandymai buvo nesėkmingi, bet paskui… Na ir malonumą patyrėme. Suradome „taką” ir traukėme per jį girliandą su trimis kabliukais. Tuščio užmetimo beveik nebuvo. Keliolika kartų net po tris ešerius (maždaug 150 g) kiekvienas kėlėme į valtį. Dirbome iš peties. Nebuvo kada ir kalbėtis. Viską darėme kuo greičiau, nes žinojome, kad toks kibimas neužsitęs, ešeriai išsiblaškys, migruos į kitą vietą ir – viso gero! Taip ir buvo. Maždaug po 20 minučių – kibimo kaip nebūta. Ir žuvėdros dingo.
Mūsų tinkliukai gerokai pasipildė. Žvejo širdis, kaip sakoma, džiaugėsi sėkme. Kas nusakys malonius išgyvenimus, patirtus įspūdžius!
Iš atminties neišnyko panašus, jau „barzdotas” atsitikimas Nidoje.
Tada žvejojau su nidiškiu (jau šviesaus atminimo) Albinu. Tai buvo nuostabiai šiltas žmogus, malonus pašnekovas ir nepralenkiamas savo žiniomis ir patirtimi tų vandenų žvejys.
Buvo pavakarė. Dreifavome netoli Ventės rago, prie vadinamųjų akmenų. Aplink daug valčių, bet kibimo didelio nebuvo matyti. Valtį nešė pavėjui (ten marios plačios, srovės nėra), po kelis kartus tai žemyn, tai aukštyn užplaukdavome.
– Ieškosime kitur, – trumpai burbtelėjo Albinas, apsidairęs aplink. Greitaeigiu kateriuku netrukus atsidūrėme Preilos plotuose. Tas vietas mėgo marių žinovas.
Jau pirmuoju dreifu prisiviliojome po stambų (250-300 g) ešerį.
– Smarkiai nejudėk valtyje, – įspėjo Albinas. – Ramiai prisitrauk ir nusikabink ešerį. Nesišvaistyk. Mus stebi.
Kibo nuostabiai. Aišku, kad užtikome ešeryną. Dirbome spėriai, bet ramiai. Su dideliu malonumu kėlėme į valtį kuprius. Įsijautę net nepastebėjome: kad esame jau „apsupti” suplaukusių valčių. Reikėjo tikėtis, kad atidžių akių būsime pastebėti: visi marių žvejai dairydavosi baltos Albinos kepurės, laikydavosi netoliese.
O šiemet (buvo liepos pabaiga) mariose žuvėdros mus „apgavo”. Pamatę jų gausų būrį vandenyje, nieko nelaukdami prisiartinome. Gal pusvalandį švaistėme girliandas (ir su sliekais, ir be jų), bet nebuvo trūktelėjimo, nė vieno ešerio nematėme. Bet išvydome nepakartojamą vaizdą. Aplink mūsų valtį staiga ėmė žemai ratus sukti iš kažkur gausybė atskridusių baltasparnių. Jos triukšmavo, nerimavo. Kai kurios ant vandens nusileido. Bet absoliuti jų dauguma skraidė ore, prie pat valties, atrodė, kad ims ir ant borto nusileis. Mes net girliandų nedrįsome mėtyti. Sumerkėme dugnines ir tylėdami stebėjome tokį retą reiškinį. Po keliolikos minučių žuvėdros dingo. Staiga, kaip nelauktai ir suskrido. Per tą laiką mūsų dugninės tylėjo. Gerai, kad netrukdė žuvėdrų „sąskrydžiui”.