Alytus – Dzūkijos sostinė – turi ką įdomaus pasiūlyti atvykusiems svečiams. Šiame krašte gausu lankytinų istorinių, kultūrinių, gamtos vietovių.
Alytui 1581 m. buvo suteiktos miesto teisės ir herbas – balta rožė raudoname fone. Prie Nemuno įsikūręs Alytus visada buvo gražus ir patrauklus miestas, tad nenuostabu, kad nuo 1929 metų jis kasmet pritraukdavo vasarotojų iš daugelio Lietuvos vietovių, ypač iš Kauno.
Miestiečiai didžiuojasi kareivinių parku, Alytaus šileliu, miesto parku su Laisvės paminklu, Gimnazijos, Stadiono ir Kurorto parkais, Vidzgirio mišku. Tai labai žalias Dzūkijos miestas.
Parke kvepėjo Anglijos rožės
Senasis Alytaus parkas, kurio plotas siekia net 6 ha, pradėtas formuoti dar 1926 metais. Miesto burmistras Zigmas Jakulis 1936-1940 metais parko idėją parsivežė iš Šveicarijos. Pirmasis sodininkas buvo Hansas Faltuschas, gimęs ir baigęs sodininkų mokyklą Frankfurte. Sodininkas miesto sode sukūrė nuostabų rozariumą. Rožes parsisiųsdavo iš Birštono, Karaliaučiaus, net iš Anglijos. Vėliau sodo priežiūrą perėmė Hanso sūnus Aleksandras, paskui 20 metų parko augmenija rūpinosi sodininkas Stasys Marcinkevičius. Alytuje gyvenęs poetas A.Jonynas pakeliui per parką vis prisėsdavo ant „savo” suoliuko įkvėpti rožių, „tokių, kur niekur kitur nėra” aromato.
1928 metais Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio proga Alytaus miesto parko aikštėje buvo pastatytas Laisvės paminklas su dedikacija žuvusiems už Lietuvos laisvę. Laisvės paminklo viršuje buvo skulptoriaus A. Aleksandravičiaus sukurta Laisvės angelo skulptūra. 1991 m J. Meškelevičius Laisvės angelo skulptūrą atkūrė. Paminklas dabar stovi toje pačioje vietoje. 1999 m. atkurtas ir kadaise veikęs garsusis miesto parko fontanas.
Alytaus piliakalnis
Alytaus piliakalnį, stūksantį prie Alyčio ir Nemuno santakos, gaubia labai romantiška legenda apie bajoro duktės Migrausėlės ir kunigaikščio sūnaus Alytos meilę. Migrausėlė, sužinojusi apie karžygio Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu tekėjusios į Nemuną. Taigi taip upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, kalnelis – Migrausėlės piliakalniu, o nuo narsuolio Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas.
Istorikai teigia, kad XIV a. čia stovėjo medinė pilis – reikšminga kovose su kryžiuočiais.
Nuo XVIII a. vidurio piliakalnis vadintas Miniškių arba vienuolių kalnu, kadangi ant jo stovėjo moterų vienuolynas. Pagal padavimą, vienuolynas nugrimzdęs į žemę, o varpas nukritęs į Nemuną ir iki šių dienų skambąs sekmadieniais 12 valandą. Iš tikrųjų vienuolynas caro valdžios buvo uždarytas po 1831 metų sukilimo, o pastatas nugriautas arba sudegęs.
XX a. pradžioje piliakalnis buvo pavadintas Joninių kalnu, kadangi nuo 1913 metų alytiškiai ant jo šventė Jonines su dainomis ir tautiniais šokiais. Po Antrojo pasaulinio karo Alytaus piliakalnis su apylinke buvo paskelbtas žemėvaizdiniu – istoriniu draustiniu, globojamas ir saugomas valstybės.
2002 m. šalia piliakalnio vyko medžio drožėjų ir kalvių simpoziumas „Alytaus piliakalnio protėviai”, jo metu tautodailininkai įrengė medžio skulptūrų ir metalo darbų ansamblį.
Seniausias pastatas
Alytuje esantis XVI a. pastatas su išlikusiais dviem skliautiniais rūsiais – seniausias mieste. Niekas konkrečiai nežino, kas ir kada jį pastatė, tačiau namo rūsių senumas nekelia abejonių, kad tai XVI a. gotikiniai skliautai. Dabar šiame pastate – visuomeninės paskirties patalpos (vaistinė, taupomoji kasa, biblioteka su skaitykla, kavinė ir kt.).
Kareivinės
Dėl savo geografinės padėties Alytus visada buvo svarbus kariniu požiūriu. Kariuomenės įgulai buvo suprojektuoti dideli kariniai miesteliai. 1898 metais I-ame Alytuje įsikūrė Saratovo pulkas bei Pontono batalionas, o II-ame Alytuje buvo dislokuotas artilerijos pulkas su technika.
1926 metais į Alytų buvo atkeltas Lietuvos kariuomenės 2-asis ulonų pulkas, kuriam buvo suteiktas Lietuvos kunigaikštienės Birutės vardas.
Sovietmečiu kariniame miestelyje įsikūrė Sovietų Sąjungos kariuomenė.
1993 metais šiose patalpose dislokuotas LK Birutės motorizuotas pėstininkų batalionas ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos.
Visi karinio miestelio pastatai yra reikšmingi istoriniu požiūriu, kadangi atspindi svarbų Lietuvos istorijos etapą, kai Lietuva, kaip carinės Rusijos imperijos pakraštys, buvo intensyviai militarizuojama. Be to, Alytaus karinis miestelis yra vienas svarbiausių Lietuvos kariuomenės kūrimosi punktų.
A.Matučio namas
Literatūros mylėtojai Alytuje būtinai aplanko poeto Anzelmo Matučio namą. Poetas 1950 metais atvyko į Alytų, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo miesto pionierių namų direktoriumi, vadovavo literatų, turistų būreliams. 1971 metais Varėnos rajono girioje pasistatydino medinį šešiakampį namelį ir jame leisdavo nepakartojamas vasaras. Iš viso A.Matutis išleido daugiau kaip 30 knygų vaikams. Poetas mirė 1985 metais rugsėjo 21 d., palaidotas Daugų gatvėje esančiose kapinėse.
Muziejus įsteigtas name, kuriame nuo 1961 metų jis gyveno. Muziejaus ekspozicijai skirti du kambariai antrame namo aukšte. Pirmasis – A.Matučio memorialinis kabinetas su rašytojo baldais, asmenine biblioteka, jo knygomis, suvenyrais, rašymo reikmenimis, tarptautiniu H.K.Anderseno diplomu, A.Matučiui įteiktu 1984 metais už eilėraščių rinkinį „Margaspalvio genio kalvė”.
Antrojo kambario ekspozicija primena poeto pomėgius: žūklę, keliones, poilsį girioje.
A.Jonyno namas
Poetas, prozininkas, publicistas Antanas Jonynas gimė 1923 metais Alytuje. Būdamas 17 metų neteko regėjimo. Baigė Kauno mokytojų seminariją ir Vilniaus universitetą. 1944-1963 metais vadovavo aklųjų ir silpnaregių sąjungai. Išleido šešis poezijos rinkinius, parašė apybraižų ir satyrinių kūrinių. Iš viso muziejuje saugomi 594 eksponatai.
R.Kalantos namas
Prieš 33 metus per patį sovietmetinės stagnacijos suvešėjimą kiekvienas hipių gyvenimo būdą dievinąs džinsuotas, plačiakelnis, ilgaplaukis jaunuolis avansu buvo vadinamas santvarkos priešu.
Romo Kalantos demonstratyvus ir netikėtas susideginimas Kauno miesto sode 1972 metais gegužės 14 d. priminė kibirkštį benzino statinėje. Miestą užtvindė įtūžusio, įskaudinto jaunimo minios, kurias jėga tramdė armijos milicininkų ir saugumiečių. Kaunas buvo paskelbtas uždaru miestu. R.Kalanta gimė Alytuje, vėliau su tėvais išvyko gyventi į Kauną. Prie jo gimtojo namo Alytuje įrengtas bareljefas.
„Normandija-Nemunas”
Alytuje paminkliniu akmeniu įamžintas legendinės prancūzų eskadrilės „Normamdija-Nemunas” atminimas. 1944 metų vasarą prancūzų pulkas „Normandija-Nemunas” bazavosi Alytaus aerodrome, iš kurio Prancūzijos lakūnai rusų naikintuvais oro mūšiuose kovėsi su vokiečių bombonešiais ir persekiojo besitraukiančią kariuomenę.
Atminimas
Šv. Angelų sargų bažnyčios šventoriuje esančiose kapinėse palaidotas 1919 metais ant Alytaus tilto žuvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. 1989 metais minint 70-ąsias Antano Juozapavičiaus žuvimo metines prie tilto pastatytas atminimo kryžius. Čia palaidotas ir kitas Lietuvos savanoris Artūras Sakalauskas, prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų žuvęs 1991 metais rugpjūčio 21d.
Šiose kapinėse ilsisi ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio motina Adelė Čiurlionienė.