Poetas, literatūros kritikas ir vertėjas Sigitas Geda tikina, kad geriausia literatūra parašyta ranka, t.y. graužiant gražios plunksnos galą.
„O kompiuteris… Jis išsunkia žmogų kaip mazgotę”, – samprotavo rudeniška popiete besimėgaujantis rašytojas.
– Sigitai, didžiąją Jūsų veiklos dalį užima knygų vertimai. Kokias kalbas mokate?
– Gerai suprantu tik poezijos kalbą, moku eilėraščių kalbą, tą, kuria kuriami ir rašomi eilėraščiai.
– Kokį veikalą verčiate šiuo metu?
– Šiuo metu verčiu „Rojų” ir noriu pasikarti. Žinote, senosios italų kalbos nė patys italai gerai nemoka. Čia panašiai kaip kai kuriems lietuviams su Donelaičio kūryba… Sėdžiu apsivertęs žodynais, kartais dukros konsultacijų prašau, ji italų kalbos žinovė.
– Kodėl ėmėtės jau išversto kūrinio vertimo?
– Kartą vaikščiodamas paupiu prisiminiau, kad italų poeto Dantės „Dieviškąją komediją” Aleksys Churginas išvertė panašiai prieš 40 metų… To pakako, kad imčiausi naujo knygos vertimo. Tiesa, ne visi supranta, kam reikalingas naujas jau išverstos knygos vertimas. Atsimenu, važiuodamas į Klaipėdą sėdėjau šalia damos, kuri išgirdusi, kad verčiu Dantės kūrinį, mestelėjo man kažką panašaus: kam dar versti, jei jau išversta. Bet juk poezija sensta. Šiandien ieškau, kas išleis mano naujai išverstą Dantės „Pragarą”. Manau, kad iki Naujųjų viską pabaigsiu.
– Kokias knygas skaitote?
– Skaitau tas pačias, kurias jau skaičiau, na, nebent kas nors naujas rekomenduoja, tada įninku. Kartais pakanka ir vienos pastraipos, kad nuspręsčiau, ar verta skaityti toliau. Ne taip seniai nusivyliau Džono Irvingo „Našle vieniems metams”. Daug kas gretina D. Irvingą su Č. Dikensu, bet aš jo kūriniu nusivyliau. Liūdniausia, kad šiandien romanai ne rašomi, o kepami. Jei jau esi pripažintas prozininkas, per metus turi išleisti storą romaną. Knygų kepimas. Kitaip nepavadinsi. Tokiose knygose nėra potekstės, nėra to, ką perskaitęs atsimintumei dar ilgai ilgai. Skaitalas turi būti didelis, malonus ir mielas. Jei to nerandu, atsisveikinu su juo ir sakau sudiev.
– Kaip vertinate lietuvius apėmusią madą – parašyti po knygą?
– Šiandien vis daugiau galvojančių, kad užtenka vienos knygos per visą gyvenimą. Save priskirčiau kartai, kuri galvojo, kad reikia padaryti daugiau. Šiandienos šūkis galėtų būti: kiekvienas lietuvis – po vieną knygą. Toks reiškinys man gerai pažįstamas iš Lotynų Amerikos ir Argentinos pavyzdžių. Ten panašiu principu žmonės rašė knygas ir jas leido 50 egzempliorių tiražu. Savo leistomis knygelėmis apdalinę draugus ir kaimynus, jie jautėsi labai laimingi.
– Patarkite, kaip nepasiklysti knygų gausoje?
– XX a. literatūros aukso fonde – 90 procentų prastų knygų. Neaišku, kas – auksas, o kas – pelenai. Nereikia ryti knygų. Man tai pakenkė. Eidavau į miestelio biblioteką ir skaitydavau viską iš eilės. Reikia klausytis ausį prikišus, ką kalbą profesionalai. Tik taip gali išsiaiškinti, kuris kūrinys vertas dėmesio.
– Kokių rašytojų kūryba Jums artimiausia?
– Man didžiausią įspūdį paliko Jorge Luis Burgeso kūryba. Esu perskaitęs nemažai jo kūrinių, o keletą ir pats išvertęs. Lietuvoje jo knygų labai ilgai nepirko: naujovės į mūsų šalį ateina labai sunkiai, o dar sunkiau prigyja. Visai kaip medeliai iš svetimų kraštų. Lietuvoje jo veikalus labai mažai kas skaito, o be reikalo. Tai žmogus biblioteka. Dar skaitau Franco Kafkos, Viljamo Folknerio knygas.
– Tikriausiai namuose turite didžiulę biblioteką?
– Du trečdalius visų knygų išvežiau į kaimo trobą. Mano amžiaus žmonės knygas mėto, nes per visą gyvenimą jų prisikaupia labai daug. Daugelis pažįstamų net astmą nuo jų gavo. Drąsiai mėtyti senų knygų nepatarčiau. Juk po kurio laiko vėl ir vėl išnyra tie patys autoriai, o ir pats pradedi ieškoti jaunystės knygų.
– Jūsų nuomone, kokia knyga vertingiausia?
– Ta, kuri atlaikė laiko išbandymą. Sakoma, kad tokios knygos neturi amžiaus.