Arvydas Macijauskas, prieš kelias savaites paskelbęs apie karjeros Lietuvos krepšinio rinktinėje pabaigą, apie galimybę ateityje apsivilkti nacionalinės komandos marškinėlius ėmė kalbėti nebe taip kategoriškai
Duodamas interviu vienam Graikijos dienraščių lietuvis pareiškė, kad galbūt po keleto metų jo nuomonė pasikeis ir jis grįš į nacionalinę Lietuvos komandą.
„Galbūt, kai būsiu visiškai sveikas, po kelerių metų mano nuomonė pasikeis”, – pareiškė Arvydas Macijauskas. Graikijos žiniasklaidai krepšininkas taip pat išsamiai papasakojo apie savo karjeros pradžią ir svajones.
Pirėjus už Klaipėdą gražesnis
– Kaip į jus turėtume kreiptis? – Graikijos žurnalistai klausė A.Macijausko.
– Maca, Mace, kaip tik norite. Tikruoju vardu mane vadina tik tėvai.
– Kur jūs užaugote?
– Gimiau pajūrio mieste, netoli uosto, bet Pirėjus yra 100 kartų nuostabesnis miestas.
– Kada pirmą kartą į rankas paėmėte krepšinio kamuolį?
– Man buvo septyneri. Labai norėjau tapti krepšininku, bet tėvai tam prieštaravo. Jie norėjo, kad užsiimčiau kitokia veikla, net ir žinodami, jog be krepšinio gyventi negalėsiu. Tuomet Lietuvai buvo sunkūs laikai…
– Kas lėmė, jog krepšinio aikštelėje pasiekėte tiek daug?
– Labai mėgstu šį sportą ir labai sunkiai treniruojuosi. Nemanau, kad esu labai geras žaidėjas, kaip sako daugelis. Tiesiog noriu kuo geriau atlikti savo darbą. Tai svarbiausias dalykas mano gyvenime. Galvoju tik apie krepšinį, kitiems dalykams daug laiko nelieka. Tikrai nemąstau, ką veiksiu baigęs karjerą.
– Ar sunku būti „taškų darymo mašina”?
– Aš toks nesijaučiu. Man krepšinis yra žaidimas, o pataikyti tritaškį yra labai smagu. Tai mano mėgstamiausias krepšinio elementas.
– Ar sirgaliai jums yra svarbūs?
– Malonu, kai jie užpildo arenas. Tačiau tik ne tokie sirgaliai, kokie yra JAV. Ten jie valgo, geria, atrodo, kad rungtynės jiems nerūpi.
Amerikiečiai – snobai
– Kur yra jūsų stiprybė?
– Priežastis – mano charakteris. Turi treniruotis, laikytis sveikos mitybos principų, būti taikus ir šaltakraujiškas. Turi būti geras vaikinas, turėti draugų. Negali nuolat galvoti apie vieną dalyką, pavyzdžiui, apie pinigus.
– Tačiau pinigai daro didelę įtaką su jūsų karjera susijusiems sprendimams. Ar ne?
– Jeigu sakyčiau, kad pinigai man nerūpi – meluočiau. Tačiau neteikiu jiems itin didelės reikšmės. Į NBA lygą ėjau ne dėl pinigų. Tai buvo kelių dalykų derinys. Krepšinyje galima uždirbti gana gerai. Jau galiu sau leisti viską, ko tik noriu.
– Ką jums davė patirtis NBA lygoje?
– Vaikystėje svajodavau, kad žaisiu šioje lygoje, o užaugus mano nuomonė pasikeitė. Man ten nebuvo gerai. Nemanau, kad dėl to kaltas esu tik aš pats. Jie yra snobai.
– Buvote laimingas, kai Graikija amerikiečius įveikė pasaulio čempionato pusfinalyje?
– Taip. Jų rinktinė buvo snobų rinktinė. Jie manė, kad iškovos pasaulio čempionų titulą. Man nerūpėjo, kas jį laimės, bet norėjau, kad tai nebūtų JAV.
Klubas – tarsi šeima
– Ar neseniai patirta trauma – sunkiausia jūsų karjeroje?
– Ne kartą buvau susižeidęs, bet tokios rimtos traumos patyręs dar nebuvau. Tai pirmas kartas, kai negalėsiu rungtyniauti taip ilgai. Kai tik susižeidžiau, iš karto supratau, kad tai rimta, tad žaisti ilgai negalėsiu. Tapau piktas – sunku susitaikyti su tokia nesėkme. Sunkiausia yra psichologiškai.
– Kada pradėsite reabilitaciją?
– Koją stiprinančius pratimus pradėsiu daryti jau šią savaitę. Dabar neturiu ką veikti, todėl dažnai stebiu komandos rungtynes. Man net mačai, stebimi nuo suoliuko, atrodo puikūs.
– Kas krepšininkui yra svarbiau: sėkmė su klubu ar nacionaline rinktine?
– Tai du skirtingi gyvenimai. Rinktinėje su žaidėjais kartu praleidi nedaug laiko, o klube kartu žaidžiame keletą metų. Komanda tampa tarsi tavo šeima, o partneriai – gyvenimo dalimi. Tu palaikai juos, o jie rūpinasi tavimi.
Ateityje gali apsigalvoti
– Kodėl Lietuvos rinktinė prastai rungtyniavo pasaulio čempionate?
– Nenoriu kalbėti rinktinės vardu, tačiau nepasirodėme gerai. Po čempionato pareiškiau, kad pasitraukiu iš rinktinės. Aš jiems nerūpėjau, jie nesidomėjo mano trauma. Nėra nieko blogiau kaip žaisti už tuos, kuriems tu nerūpi.
– Tvirtai apsisprendėte baigti karjerą rinktinėje?
– Nenoriu priklausyti Lietuvos rinktinei. Nenoriu joje žaisti ir to daryti negaliu. Galbūt, kai būsiu visiškai sveikas, po keleto metų mano nuomonė pasikeis. Tačiau situacija šalies rinktinėje taip pat turi pasikeisti. Bet apie tai negalvoju.
– Kas turėtų pasikeisti?
– Jie turėtų man paskambinti, pasikalbėti su manimi.
Į bažnyčią nevaikšto
– Apie ką dabar svajojate?
– Didžiausia mano svajonė – grįžti į krepšinio aikštelę vasarį. Apie tolesnę ateitį negalvoju.
– Ar tikite Dievą?
– Taip, bet į bažnyčią neinu. Nemanau, kad tai yra taip svarbu.
– Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai žaistų krepšinį?
– Jeigu būtų berniukas, tada norėčiau, jeigu mergaitė – ne.