Modernėjančioje ir vartotojiška tampančioje mūsų aplinkoje siūloma pirkti ne tik nekilnojamąjį turtą, prabangius automobilius, bet ir idėjas.
Kai kurie valdininkai kaip paslaugos pirkimą linkę įvardinti ir dešimtmetį, o gal ir daugiau brandintą VšĮ Marinistikos centro idėją.
Ne metus ir ne dvejus pavieniai entuziastai jaunimą mokė jūreivystės pagrindų, buriavimo abėcėlės. Tačiau ir visą gyvenimą būdamas skautu, vien entuziazmu ugdydamas jūrine dvasia uostamiesčio jaunimą, toli nenueisi. Vyresnės kartos žmonės, gimę ir augę prieškario Klaipėdoje, prisimena, kad nuo mažumės landyti po uostą, jachtklubą, susitikti prie baltojo švyturio ant šiaurinio molo buvusi įprasta kasdienybė.
Dabartinės kartos paauglius vanduo traukia ne mažiau. Tačiau, kai nėra buriavimo mokyklos, galimybės iškylauti jachtomis, laivais, pagaliau iš arčiau susipažinti su jūreivystės, buriavimo pagrindais vaikystėje, lieka vien meškerioti nuo molų, maudytis ir lankyti, jeigu turi informacijos ir galimybių susimokėti už paslaugą, kaip dabar madinga sakyti, vos kvėpuojantį vieną kitą jūrinių dalykų teorijos būrelį. Tą spragą galėjusi užpildyti pernai gimusi kadetų mokyklos idėja iš jūrų liūto tapo sukriošusia po neršto stinta. Idėja liko, bet nėra stogo, po kuriuo ji taptų realybe. Pradžioje juo galėtų būti VšĮ Marinistikos centras.
Dešimtmetį pasimurkdžius pavieniams entuziastams su saujele smalsių norinčių plaukioti valtimis, jachtomis, laivais paauglių, tapo aišku, kad be tikslinių programų, finansavimo pavieniai donkichotai, pripuolamai projektus rašantys valdininkai jūrinės dvasios jaunimui neįpūs. Siekiant įgyvendinti vandens turizmo, jūrinio paveldo idėjas, reikia žmonių, žinančių, turinčių jūrinio verslo sampratą ir galinčių ta linkme kryptingai dirbti.
Deja, vos spėjus žengti pirmąjį žingsnį – Klaipėdos universitetui ir savivaldybei ieškant galimybių kartu steigti VšĮ Marinistikos centrą, dar nespėjus kojų apšilti, pasigirdo dešimtys priekaištų, kam to reikia? Atseit savivaldybė jau turi užtektinai „prikepusi” tų viešųjų įstaigų. Su jomis vienas vargas: ne tik prašo pinigų iš valstybės biudžeto administravimui, bet dar reikia ir kontroliuoti, ką ir kaip daro. Ims ir laimės milijoną litų vertą projektą arba per pusę metų nespės siūlytam projektui gauti finansavimo. Kas už tokią nenuspėjamą VšĮ atsakys? Dar negimusiam kūdikiui, kad jis neišvystų dienos šviesos, nuodėmių galima pripaišyti ir daugiau. Per brangus administravimas, dubliuos jau įkurtas, bet snūduriuojančias institucijas ir t. t. Priekaištautojams nerūpi, ar per daugiau nei dešimt metų pajudėjo jaunimo jūrinio ugdymo, vandens turizmo reikalai mieste prie jūros? Valdininkai, matantys jūrinius reikalus per paragrafo eilutę, problemų čia neįžvelgia.
Vadinamajame darbo pasitarime dėl VšĮ Marinistikos centro kūrimo prieš asmenybę, stumiančią tą idėją, prieš jūrinį ugdymą niekas nebuvo prieš, tačiau šiaušiasi prieš paties centro steigimą. Atseit, jeigu yra entuziastų robinzonų, tegu jie tuos tarptautinius projektus rašo, laimi konkursus, o klerkai, jeigu jiems tai bus paranku, kuo pigiau intelektų paslaugas nusipirks. Štai taip, pigiausiai, pasirodo, perkamos idėjos. Jos valdininkų akimis net ne idėjos, o tiesiog – paslaugos. Dar geriau būtų tokį intelektualų darboholiką už mažiausio klerko algą įdarbinti savivaldybėje ir tegu „aria”. Matyt, taip mąstantys klerkai nežino elementariausio dalyko – talentingą žmogų, kurio nedomina numesti skatikai, labai sunku prisijaukinti. Laisvas žmogus klerko pavalkų užsimauti neskuba. Kartą kitą tokiems žmonėms užtrenkus duris, jie gali daugiau nebebandyti savo jūrines idėjas įgyvendinti Klaipėdoje. Dar yra Šilutė, Kintai, Dreverna, Ventės ragas, Rusnė, Šventoji, Palanga. Jeigu taip atsitiktų, ar Klaipėdos klerkai, užtrenkę duris galimybei ugdyti jaunąją kartą jūrine dvasia, propaguoti ir skleisti plačiau jūrines idėjas, jausis bent šiek tiek kalti, kad gyvename jūrai atsukę nugarą? Idėjos, deja, ne cukrus, ne žibalas, ne kruopos. Nei „Maksimoje”, nei kuriame kitame prekybos centre nepardavinėjamos. Tačiau klerkams to ir nereikia, svarbiausia – nieko nedarykime, tada niekam už nieką ir atsakyti nereikės.
Adelė Žičkuvienė