2006 m. „Scanorama” pradės savo kelionę per Lietuvą tradiciniu maršrutu Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir tradiciniu metu – lapkričio mėnesį (10-30 d.). Festivalio atidarymas įvyks „Forum Cinemas Vingis” Didžiojoje salėje lapkričio 10 d. 19 val. Šiauriečių filmai šiais metais pasklis po visą Vilnių. „Scanoramos” programa ir jos svečiai bus pristatomi „Forum Cinemas Vingis”, dalis programos kartojama „Forum Cinemas Akropolis” ir kino centre „Skalvija”. Kaune „Scanorama” viešės lapkričio 17-23 d. kino teatre „Romuva”, į Klaipėdos kino centrą „Cinamon” ji persikels lapkričio 24-30 d.
Kasmet „Scanoramos” programa turtėja, papildoma naujais įdomiais aspektais. Pirma šių metų naujovė – išskirtinė programa, skirta Lietuvos jaunimui: trumpametražių filmų naktis „Šiaurės pašvaistė”. Ji prasidės lapkričio 11 d. 23 val. šių metų Kanų kino festivalio laureato, pelniusio Auksinę palmės šakelę už geriausią trumpametražį filmą, norvegų režisieriaus Bobby Peerso filmu „Uostytojas” (2006). Filmo herojus meta iššūkį tradiciniam žmogaus status quo ir tikrąja šio žodžio prasme atsiplėšia nuo žemės, nepaisydamas gravitacijos dėsnių. Maždaug 8 valandas be sustojimo trunkanti programa pristatys visų Šiaurės šalių mažųjų žanrų aukso fondą. Čia ir pripažintų režisierių „Oskaru”, Berlinalės lokiu ir Europos kino akademijos prizais įvertinti filmai (Anderso Thomaso Jenseno „Rinkimų naktis”, Jonaso Odellio „Niekada nebus taip, kaip pirmą kartą”, norvegės Anjos Breien „Matyti plaukiantį laivą”), originalūs garsios švedų aktorės Pernilos August režisuoti filmai „Laiko bomba” ir „Magas”, įstabi naujausia islandų animacija (režisierės Eyrśn Eyjólfsdóttir „Vidurnaktis” ir Unu Lorenzen „Fermerio Džono pasaulis”), danų, suomių, švedų jaunųjų režisierių perliukai („Slavekas š…”, „Homolulu šou”, „Velniai griebtų”, „Svarbiausias dalykas”, „Vieniši kartu” ir kt.). „Šiaurės pašvaistę” užvers „Oskarui” nominuotas stiprus, lyriškas ir jaudinantis islandų režisieriaus Rśnaro Rśnarssono filmas „Paskutinė ferma” (2005), čia vienas pagrindinių vaidmenų teko nepakartojamiems Islandijos gamtovaizdžiams. Vidurnakčio pauzės (2.00-2.30 val.) metu žiūrovai galės maloniai pabendrauti prie kavos ir toliau žiūrėti filmus iki 7 val. ryto, laukdami kino pusryčių.
Europa plečiasi, į jos žemėlapį grįžta užmirštos šalys, intensyvūs kultūros mainai tampa Europos šalių bendravimo būtinybe. Todėl žiūrovams bus įdomi antra „Scanoramos” naujovė – tęstinė specialioji programa „Kertant Europą”, kuri nuo šių metų pradedama rengti kartu su festivaliu „Crossing Europe” (Lincas, Austrija). Vilnius ir Lincas – miestai, paskelbti 2009 m. Europos kultūros sostinėmis. Ir „Scanorama”, ir „Crossing Europe” yra jauni festivaliai, Europos kino festivalių tinklo „Alliance of Central and East European Film Festivals” nariai, kurie ryžtingai pradėjo bendradarbiauti nelaukdami oficialiųjų 2009 metų. Pirmoji programos „Kertant Europą” kregždė – Sergejaus Stanojkovskio filmas „Kontaktas” (2005), pelnęs žiūrovų prizą Lince, rodytas San Paulo, Tesalonikų, Bruklino ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose.
Viena tradicinių „Scanoramos” temų – didžiosios datos ir asmenybės. Prieš šimtą metų Norvegijos sostinėje Osle mirė didysis teatro reformatorius ir epochos moralistas Henrikas Ibsenas. Su šiuo miestu jis buvo susijęs stipriais meilės ir čia patirtos neapykantos saitais. Čia jis pradėjo savo dramaturginį dialogą su visuomene, kuris nesibaigia iki šių dienų, liudydamas jo moralinių imperatyvų svarbą. 2006 metai Norvegijoje paskelbti Ibseno metais. Šia proga Norvegijos kino institutas parengė didelę programą, kurioje – filmai pagal Ibseną ir apie Ibseną. Ši programa bus demonstruojama Berlyne, Toronte ir Vilniuje, specialiojoje „Scanoramos” programoje „Ibsenas ir kinas”. Joje – populiariausios H. Ibseno kūrinių kinematografinės versijos, sukurtos dar kino priešaušryje („Terje Vigenas”, 1917), praėjusio šimtmečio 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose („Laukinė antis”, 1963; „Ponia Inger”, 1975) ir jau XXI amžiuje („Visuomenės priešas”, 2005). Šią programą gražiai papildo ir garsiai švedų teatro ir kino aktorei Lenai Endre skirtos retrospektyvos filmas „Heda Gabler” (1993), o užbaigia vos prieš porą mėnesių baigta dokumentinė juosta „Liūtas Henrikas Ibsenas” (2006).
Šių metų „Scanoramos” naujienų” akcentas – jaunoji skandinavų režisūros karta, kuri sėkmingai griauna susiklosčiusį stereotipą apie tai, kad pasaulyje žinomos tik iškiliausios šio regiono pavardės. Norvegų režisierių Jenso Lieno ir Stefano Faldbakkeno filmai „Įkyruolis” (2006) ir „URO” (2006) buvo tarp sėkmingiausių premjerų šių metų Kanų festivalio programose „Ypatingas žvilgsnis” ir „Kritikų savaitė”. Jenso Lieno „Įkyruolis” jau įvertintas net trimis nacionaliniais prizais „Amanda” už geriausią režisūrą, geriausią scenarijų ir geriausią vyro vaidmenį. FIPRESCI pristatė šį filmą Europos kino akademijos apdovanojimui. Stefano Faldbakkeno „URO” jau nominuotas visoms 2007-ųjų nacionalinio prizo „Amanda” kategorijoms. Skirtingi autorių žvilgsniai į realybę, skirtingi filmų stiliai ir žanrai rodo pagrįstas jaunosios norvegų režisierių kartos ambicijas įsilieti į postmodernistinę šiuolaikinio kino proceso erdvę, nebijant jokių tabu. Šiuo keliu sėkmingai žengia ir islandas Daguras Kįri, neatsitikinai jo filmas „Albinosas Nojus” (2003) buvo pristatytas Europos kino akademijos apdovanojimui kaip Europos atradimas, apkeliavo daugybę tarptautinių kino festivalių ir susižėrė daug prestižinių prizų. Dar tik du filmus sukūręs režisierius tapo įdomia Europos kino peizažo figūra (abu jo filmus rodysime specialiojoje programoje „Daguras Kįri iš arčiau”). Ambicingi jaunų Šiaurės šalių režisierių filmai nuolat patvirtina savitą jų kūrėjų talentą ir pasaulio kino kontekste vis didėjančią Šiaurės šalių kino reputaciją. Šių metų Europos kino akademijos apdovanojimams nominuoti net devyni skandinavų režisierių filmai. Tarp jų ir gyvasis suomių klasikas Aki Kaurismäki, kurio naujausias filmas „Priemiesčio šviesos” (2006) taip pat papuoš „Scanoramos programą.
„Scanoramą” Vilniuje atvers ir užvers nauji dviejų skirtingų jaunosios kartos režisierių darbai: islando Baltasaro Kormįkuro juosta „Trumpa kelionė į dangų” (2005) ir suomio Aku Louhimieso „Sušalęs miestas” (2005). „Trumpa kelionė į dangų” jau atvėrė Toronto (2005) festivalį, dalyvavo Sandanso (2006), Roterdamo (2006), Geteborgo festivalių konkursinėse programose. Šis subtilus, stilingas ryškaus žanro filmas mums įdomus dar ir tuo, kad jame išvysime mėgstamą lietuvių aktorių Vladą Bagdoną. Suomis Aku Louhimiesas labai greitai įsitvirtino ne tik Šiaurės, bet ir Europos kino kontekste. Didžiausią pripažinimą jam atnešė filmas „Sušalusi žemė” (2004), jį „Scanoramos” žiūrovai pernai išrinko geriausiu programos filmu. „Sušalusi žemė” atskleidė šio režisieriaus talento ir požiūrio į žmogaus vietą šiame pasaulyje brandą. „Sušalęs miestas” (2005) logiškai pratęsia ankstesnio filmo pagrindinę temą, sukrečianti kino sakmė apie miesto džiunglėse pasiklydusius žmones, apie moralinę individo atsakomybę už žengtus arba nežengtus žingsnius.
Šių metų „Scanoramoje” ryškiai nuskambės ir jaunų skandinavių režisierių balsas. Švedės Maria Blom („Kaimiečiai”, 2004) ir Suzanne Osten („Sveiki atvykę į Veroną”, 2006), jauna norvegė Margreth Olin („Žalias jaunimėlis”, 2004), danė Hella Joof („Ta palaiminta diena”, 2004) taip pat griauna mitą apie moterų kiną kaip specifinę kino rūšį. Kartu su garsiomis savo kolegėmis (Lone Scherfig, Susanne Bier, Uma Straume, Liv Ullmann ir kt.), kurių filmus „Scanorama” parodė anksčiau, jos turtina skandinavų kiną subtiliomis spalvomis, dažnai maloniai nustebindamos jauno amžiaus ir brandaus meninio rezultato deriniu. Neatsitiktinai ir Marios Blom, ir Margreth Olin filmai nominuoti Europos kino akademijos apdovanojimams.
„Scanorama 2006”, kaip visada, pristato įdomias specialiąsias programas („Ibsenas ir kinas”, „Neišgalvotas gyvenimas”, „Juokas Šiaurėje”), asmenines retrospektyvas („Lena Endre iš arčiau” ir „Daguras Kįri iš arčiau”), primena moderniąją klasiką („Babetės puota”) ir tiesiog senus gerus filmus („Viršūnėje”, Islandija, 1982; „Kiškio metai”, Suomija, 1977; „Gailestingumo dienos”, Suomija, 1997). Specialioji programa „Juokas Šiaurėje” liudija, kad juokauti galima rimtai, humoru ir ironija nuspalvinant dramatiškus kasdienybės aspektus („Pirmasis mano žmonos meilužis”, Švedija, 2006; „Vaikus atneša gandrai”, Norvegija, 1994; „Utopija, arba Niekas nėra tobulas tobuloje šalyje”, Norvegija, 2002; ir kt.). „Oskarą” pelnęs ir klasika tapęs dano Gabrielio Axelio filmas „Babetės puota” (1987) pagal Karen Blixen romaną ir pernai Marcuso Mandalio ir Annos von Lowzow sukurtas puikus dokumentinis filmas apie Karen Bliksen („Karen Bliksen – anapus šio pasaulio”, Danija, 2005) puikiai susieja gyvenimo dokumento tikrumą ir meninę išmonę. Ši slinktis – ir specialiosios programos „Neišgalvotas gyvenimas” filmų sėkmės pamatas. Čia pristatomi keturi pilnametražiai dokumentiniai filmai ne tik rodo išskirtinį požiūrį į dokumentinių filmų svarbą Norvegijoje – čia jie demonstruojami kino teatruose ne kaip vaidybinių filmų priedas, bet kaip savarankiški, žiūrovų dėmesio nusipelnantys kūriniai, – bet ir yra savotiškas socialinis visuomenės barometras. Lyties keitimo dramatizmas, skirtingų kartų konfliktas ir drastiški jaunimo manifestai, politikos moralumo ar melagingumo vertinimas, mažo žmogaus didelių iliuzijų žlugimas – šios temos suteikia dokumentiniams filmams vaidybinio kino įtampos ir įtaigumo. Todėl neatsitiktinai „Žalias jaunimėlis” (2004), „100% žmogus” (2005), „Turtinga šalis” (2006) ir „Amžinai tavo” (2005) nurungė daugelį vaidybinių filmų pagal žiūrovų lankomumą.
Šiaurės šalių kinas garsus ne tik „Dogmos” eksperimentais ir jų rezultatais (apie juos bylojo pernykštės „Scanoramos” filmai, skirti „Dogmos” dešimtmečiui). Čia taip pat kuriamas unikalus aukštą meninę vertę turintis žiūroviško kino modelis, apie kurį kalbama ir analizuojant didžiųjų kino imperijų režisierių kūrinius. Paprastai jis grindžiamas išbandyta dramaturgine struktūra, gerai papasakota istorija (story), puikia aktorių vaidyba ir įtaigia vaizdine estetika. Švedų režisieriaus Kay Pollako filmo „Tarsi danguje” (2005), pasakojančio jaudinančią garsaus dirigento gyvenimo istoriją, žiūrimumo rezultatai pranoko lūkesčius (Švedijoje šį filmą pamatė 1,5 mln. žiūrovų, Vokietijoje – 1,1 mln.). „Oskarui” ir Europos kino akademijos apdovanojimams nominuotas Klauso Härö filmas „Geresnė motina” (2005), kuris atveria „Scanoramą” Kaune ir Klaipėdoje, taip pat buvo vienas žiūrimiausių filmų savo tėvynėje Suomijoje. Norvegų režisieriaus Eriko Richterio Strando filmas „Sūnūs” (2006), paliečiantis ypač jautrią seksualinio smurto prieš vaikus temą, taip pat traukia į kino sales būrius žiūrovų, kaip ir jo kolegos Peterio Molando filmas „Draugas Pedersenas” (2006). Dar vienas įdomus Šiaurės kino fenomenas – nemažai čia sukurtų kūrinių perfilmuojama Holivude. Danų režisierius Ole Bornedalis vienas pirmųjų sulaukė šio pasiūlymo po filmo „Nakties sargas” (jį rodėme pernai). Jauna danė Hella Joof jo sulaukė taip pat po filmo „Ta palaiminta diena” (2004) sėkmės. Tai rodo klasikinių kino formų tvirtumą, nutiesiantį tiltus tarp tradicijų ir novacijų, kuriomis skandinavų kinas gali pagrįstai didžiuotis. „Scanoramos” programa siekiame aprėpti kiek galima platesnį ir įvairesnį skandinavų kino lauką.
Kaip ir kasmet, „Scanorama” kviečia Baltijos ir Šiaurės šalių kino profesionalus susitikti ir diskutuoti bendros filmų gamybos, scenarijų rengimo, filmų pristatymo pasaulyje temomis. Šiais metais planuojame net dviejų garsių režisierių iš Islandijos ir Suomijos kūrybines dirbtuves (master class). Su būsimaisiais režisieriais planuojame Europos kino sklaidos (European Film Promotion) atstovų seminarus festivalio metu.