Moteris iš barbių namelio

Kauno publika po kelių dešimtmečių pertraukos šią savaitę vėl pamatė bene garsiausią Henriko Ibseno pjesę „Lėlių namai”, kurią pastatęs Mažasis teatras Noros likimą sužaidė dabarties situacijoje

„Lėlių namai – tai kaukė. Ibseno laikais, XIX šimtmetyje, šeimos ir moters aplinka buvo vienokia, dabar tasai prabangos apvalkalas kitoks. Tačiau žmogaus pasirinkimo, jo praregėjimo tema nuo kaukių kaitos nepriklauso. Ibseno sukonstruotas konfliktas universalus, nesenstantis. Tai žmonių santykių išbandymas situacijoje „pirk – parduok”, – sako šio spektaklio režisierius Vytautas Balsys.

Po 30 metų

Tik iš spaudos puslapiuose išlikusių vertinimų bei žiūrovų įspūdžių nuotrupų šiandien būtų galima sudėstyti apytikrį 1972 metais Kauno dramos teatre pastatytos „Noros” vaizdinį. Tradicinį realistišką spektaklį pastatė režisierė Lidija Kutuzova, Norą suvaidino Rūta Staliliūnaitė, Helmerį – Antanas Gabrėnas. Po to legendinė Ibseno pjesė Kaune statoma nebuvo.

Režisierius Vytautas Balsys prisipažįsta seniai svajojęs ją perkelti į sceną. Jam labai brangi ši Ibseno herojė. „Nora – moteris, verta milijono, nes ji neparsiduoda ir neišduoda”, – sako jis.

„Ibsenas buvo pirmiausiai režisierius, šešiolika metų išdirbęs Bergeno teatre. Toji patirtis suteikė jam ypatingos intuicijos ir tikslumo, konstruojant dramaturginę situaciją ir personažų santykius. „Lėlių namų” siužetas tvirtai sukaltas, telpa į tris dienas iki Kalėdų, o intriga, galima sakyti, detektyvinė. Ją nesunkiai galima suprojektuoti dabarties situacijoje”, – pastebi V.Balsys.

Mažojo teatro spektaklis klostosi šiuolaikinių lėlyčių ir valdžios bei pinigų jėgą pajutusių vyrų pasaulyje, savotiškame moteriškų ir „gyvenimo būdo” žurnaliukų kuriamo idealo kokone. Jame, kaip ir prieš pusantro šimto metų, Ibseno laikais, aukojamasi ir išduodama, atleidžiama ir kietaširdiškai baudžiama…

Stebuklų karalius mirė

Kažkada, kai reikėjo gelbėti sunkiai susirgusio vyro gyvybę, Nora ryžosi suklastoti tėvo parašą ir pasiskolinti pinigų iš šeimos draugo advokato Krogstado. Jos auka turėjo prasmę – Helmeris pasveiko ir sėkmingai kopia karjeros laiptais.

Užėmęs banko direktoriaus postą, jis atsikrato seno bičiulio Krogstado – kaip potencialaus konkurento ir žmogaus, pamenančio laikus, kai ponas direktorius tebuvo studijų draugas, kuriam sakoma „tu”.

O juk būtent pas Krogstadą yra Noros skolos raštas su padirbtu parašu….

Naudodamasi savo žavesiu, ji viliasi gauti reikalingą sumą iš namų bičiulio daktaro Ranko. Tačiau ir dėl šeimos garbės Nora negalėtų prisiversti parsiduoti už pinigus…

„Kai Helmeris sužino visą tiesą iš Krogstado laiško, Nora tikisi, kad dabar vyras parodys kilnumą, įvertindamas jos pasiaukojimą dėl jo sveikatos ir gyvybės. Tačiau to neįvyksta. Nora nesulaukia stebuklo. Ji skaudžiai praregi – žmogus, kurį laikė artimiausiu, jos nesupranta ir pasmerkia. Helmeris pasirodo esąs tik savo karjera ir reputacija susirūpinęs tironas. Namai, kuriuos Nora puoselėjo ir kūrė, – gražus narvelis „voverytei”… Jinai juose žaisliukas, su kuriuo galima elgtis kaip panorėjus. Tokia drama galėjo nutikti ne tik XIX amžiuje. Panašiai žmonių likimai susiklosto ir šiandien”, – kalba režisierius.

Sudužo lėlė, gimė asmenybė

Mažojo teatro „Lėlių namai” nebando kopijuoti Ibseno laikų buities ir aplinkos. Spektaklio dailininkė Inga Kažemėkienė kuria ryškiaspalvį žaislinį barbių pasaulį – žaidimų kambarį. Personažai vilki ekstravagantiškais šiuolaikiniais drabužiais: lėliški nėriniuoti Noros sijonėliai ir balti smailianosiai aulinukai, žalias Helmerio apdaras su blizgančiu diržu, kiek maskaradinė Ranko ir Krogstado apranga. Artėjančių Kalėdų stebuklo originalia metafora tampa lagaminas, atvėrus nušvintantis visokiais blizgučiais. Finale Helmeris jį išsineša sandariai uždarytą – galėjo būti stebuklų skrynelė, bet liko tik banalus lagaminas…

„Lengvo ir saldaus gyvenimo iliuzija, kuri taip ryškiai užprogramuota barbėse, lengvai užvaldo žmogų. Lygiai taip pat lengvai ji sudūžta, susidūrusi su realaus gyvenimo aplinkybėmis ir išbandymais. Idealaus grožio, idealių formų siekimas, prisitaikymas prie standartų, noras įtikti ir patikti vyrui paverčia moterį lėle pinigų pasaulyje. Pinigai provokuoja jų savininko aistrą valdyti kitus, primesti savo valią. Tam pasipriešinti, išsaugoti savo dvasią nesulaužytą moteriai labai nelengva. Mano spektaklis – apie tai. Lėlė mirė, Nora prisikėlė”, – kalba Vytautas Balsys.

Režisieriaus sumanymą scenoje įkūnijo aktoriai Lina Kaladytė (Nora), Ramūnas Šimukauskas (Helmeris), Saulius Bagaliūnas (Rankas), Asta Steponavičiūtė (Kristina), Audrius Baniūnas (Krogstadas).

Pasaulis interpretuoja labai drąsiai

„Daugelyje teatrų, statant šią pjesę, į antrą planą būdavo nustumiama Noros jaunystės draugės Kristinos ir Krogstado susitikimo scena. Man ji atrodo labai svarbi, nes būtent čia stebuklas įvyksta. Kažkada Kristina ir Krogstadas buvo pora, tačiau ji iškeitė meilę į naudą, pasirinkdama seną turtuolį. Dabar, likusi našle, ji pasiūlo susigrąžinti praeitį, ir Krogstadas sutinka. Jis ne tik atleidžia Kristinai išdavystę, bet ir kilniaširdiškai sunaikina Noros skolos raštelį”, – sako režisierius.

Vytautas Balsys labai daug šios garsios pjesės pastatymų yra matęs užsienyje, ypač Vokietijos teatrų scenose. Kai kurie spektakliai buvo itin avangardistiniai, pastebi jis.