Moteris mušantys vyrai nesiliauja smurtauti, nes jaučiasi nebaudžiami
Kas trečia lietuvė yra patyrusi smurtą namuose. Tačiau pagalbos ieško ir jos sulaukia tik viena kita. Dėl įstatymų spragų smurtautojai mūsų šalyje jaučiasi nebaudžiami. Ne jie, o sumušta moteris su vaikais viduryje nakties atsiduria gatvėje, nežinodama, kur eiti. Policijos pareigūnai neįstengia jų apginti, o kartais paprasčiausiai nenori kištis, nelaikydami to rimtu nusikaltimu. Smurto šeimoje bylos teismuose vilkinamos, o tuo metu vyrai moteris terorizuoja ir muša toliau.
Seimo komitetuose pradėtos svarstyti Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso pataisos suteikia vilčių, kad smurtautojai pagaliau sulauks deramo atsako, jų aukos pasijus apgintos, o Lietuva pagaliau taps valstybe, kur smurtas šeimoje nebelaikomas privačiu reikalu.
Košmaras pagaliau baigėsi
„Mamyte, nebijok, aš tave apginsiu”, – stipriai apkabinusi Žanetą ir prie jos prisiglaudusi sako jos trejų metų dukrelė Andra. Skaudūs išgyvenimai paliko gilius randus jos širdelėje. Žiaurūs girtaujančio tėvo smūgiai neaplenkė ne tik mamos, bet ir mažos, išsigandusios mergytės.
Kai Žaneta Narkevičienė apie tai pasakoja, jos balsas dreba, o akyse tvenkiasi ašaros. Kelerius metus trukęs košmaras baigėsi tik rugsėjo pabaigoje, kai teismas ją pagaliau išskyrė su beveik kasdien ją mušusiu vyru. Paskutinį kartą jis prieš moterį pakėlė kumštį vasarą, rugpjūčio pabaigoje.
„Tądien dirbau tik antrą dieną – išsiėmusi verslo liudijimą įsidarbinau gėlių pardavėja. Vyras, įsiutęs už tai, kad iš vakaro buvau iškvietusi jo siautėjančio tramdyti policiją, atlėkė į darbą ir pliekė iš peties. Išniro nosies kaulas, gerai, kad nelūžo”, – iš pažiūros ramiai pasakoja jauna moteris, bet akyse matyti skausmas. Bendradarbės palydėjo pas medikus, į policiją. Žaneta policijai vėl parašė pareiškimą. Jau nebe pirmą per savo neilgą vedybinį gyvenimą.
„Beveik kiekvieną vakarą jis pareidavo iš darbo išgėręs. Artėjant tai valandai mano mintys sukdavosi tik apie vieną: kaip nusiteikęs grįš. Jei gerai, tai gal pavyks užliūliuoti, užkalbinti, ir jis užmigs nespėjęs supykti. O jei ne, reikės suspėti griebti mažylę ir pabėgti”, – pasakoja Žaneta. Kur bėgdavo? Visur – į gatvę, pas gimines, kaimynus.
Deja, tai pavykdavo ne visada. Dažnai skriaudėjas užrakindavo duris ir neišleisdavo. Grasinimai užmušti, mėlynės, guzai ant galvos, nemigos naktys, kupinos baimės, tapo jos kasdienybe. Stengdavosi nešaukti, kad neprižadintų dukrelės, bet neiškentusi skausmo imdavo rėkti. Kartą, kai ją girtas vyras ypač žiauriai sumušė, prie mamytės šoko pabudusi dukra ir jai kliuvo nuo agresyvaus tėvo. Jis mergytei sumušė veidą, prakirto lūpą.
„Ištekėjau labiau iš reikalo, nei iš meilės. Pirmą sykį jis pakėlė prieš mane ranką, kai dar buvome nevedę. Po to labai gailėjosi, atsiprašinėjo, kalbėjo, kad daugiau tai nepasikartos. Aš patikėjau, norėjau tikėti, galvojau, kad žmogų galima pakeisti, perauklėti. Neklausiau, kai draugės sakė: jei buvo vienas kartas, bus ir kitas. Tik tada neįsivaizdavau, kad tai bus taip dažnai”, – tyliai kalba moteris.
Nei užuojautos, nei pagalbos
Žaneta buvo apimta visiškos nevilties, nes iš niekur nesulaukė pagalbos. Kai girtas sutuoktinis įsisiautėdavo, skambindavo į policiją. Ši važiuoti neskubėdavo: būdavo, atvyksta po pusvalandžio ar net 40 minučių. Tam kartui nuramindavo smurtautoją, išsiveždavo ir į komisariatą, bet kas iš to, jei iš ten jis greitai grįždavo. Policininkai sakydavo, kad niekuo daugiau negali padėti.
Moteris kentėjo, kol mušė tik ją vieną. Po to, kai nukentėjo ir dukrelė, Žaneta kreipėsi į Alytaus moterų krizių centrą, kur sulaukė paramos. Po to parašė pareiškimą policijai, susirado advokatą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau jis buvo nutrauktas – moteriai niekas nė nesiteikė paaiškinti priežasties. Viltis, kad smurtautojas sulauks atpildo, blėso. Skirtis ji ilgai nesiryžo: gyveno skurdžiai, neturėjo lėšų formalumams tvarkyti.
Šį balandį pagaliau apsisprendė. Tačiau teisėjas niekur neskubėjo, ir, kai vyras paprašė mėnesį palaukti, neva norįs susitaikyti, skyrybų bylos nagrinėjimą atidėjo. Kankynė tęsėsi, nes smurtautojas toliau gyveno kartu ir nė neketino išsikraustyti. Taip praėjo ir tas mėnuo, ir dar vienas, ir trečias. Kodėl byla buvo vilkinama, moteris nežino.
Tik rugsėjo 25-ąją kankinanti santuoka buvo pagaliau nutraukta. Vyras sugrįžo gyventi pas savo tėvus, o Žaneta su dukryte liko pas savo mamą. Kol kas buvęs vyras jos nepersekioja ir ji džiaugiasi ramybe. Be baimės po darbo skuba į namus, gulasi miegoti. Pamažu gerėja savijauta, mat dėl nuolat patiriamo smurto buvo sušlubavusi sveikata: svaigo galva, tapo labai nervinga.
Neatpažįstamai pasikeitė ir dukra: ji vėl tapo linksma, guvi. Bijodama tėvo pykčio buvo įpratusi tyliai tūnoti kamputyje, mažai kalbėjo, buvo drovi. „Dabar žmonės jos neatpažįsta, sako, kas tam vaikui pasidarė”, – džiaugiasi Žaneta. Andra tik kartą mamos paklausė, kur dabar yra tėtis. Ši paaiškino, jog gyvena pas močiutę. „Ar jis jos nemuš?” – susirūpino mažoji.
Skaudžiausia moteriai, kad iš policijos nesulaukė ne tik pagalbos, bet ir paprasčiausios žmogiškos užuojautos. Vietoje to, policininkai pasityčiodami sakydavo: „Ką, ir vėl skambini? Kiek galima? Taigi vyras į savo namus parėjo”. Tarsi kalta būtų ji, o jis – niekuo dėtas. Deja, toks požiūris – visuomenės nuomonės atspindys: esą nėra ko kištis, tai jų reikalas. Arba: jei muša, tai myli, pasibars ir vėl bus viskas gerai. Praregima dažnai tik tuomet, kai įvyksta nelaimė.
Neturi efektyvių svertų
Policijos departamento duomenimis, per 8 šių metų mėnesius nuo smurto nukentėjo šimtai moterų – 332 nuo vyrų, 133 – nuo sugyventinių ir partnerių. Įvairių tyrimų duomenimis, daugiau kaip 63 proc. suaugusių moterų bent kartą yra patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą ar grasinimus. Apie 42 proc. šiuo metu ištekėjusių ar gyvenančių neregistruotoje santuokoje moterų bent kartą yra patyrusios smurtą nuo sutuoktinių ar partnerių.
„Kas ketvirtas iškvietimas, į kurį reaguoja policijos patruliai, yra susijęs su buitiniu konfliktu. Jų metu dažniausiai nukenčia moterys. Tačiau, nors policija yra priešakinėse kovos su buitiniu smurtu linijose, jos rankose nėra pakankamai efektyvių atsako svertų”, – pripažįsta Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos Prevencinės veiklos skyriaus viršininkas Edmundas Olisevičius.
Jis pastebi, kad sprendžiant smurto šeimoje problemą išryškėja atotrūkis tarp įstatymų ir praktinio jų taikymo galimybių. Dažnai tokiais atvejais susiduriama su patekimo į patalpas problema – Konstitucija garantuoja žmogaus privataus būsto neliečiamumą, neįleidžiamas pareigūnas gali įeiti prievarta, jei ten vyksta nusikaltimas, tačiau apie tai ne visuomet lengva spręsti, ypač buitinių konfliktų metu. Jei pasirodys, kad tam nebuvo pagrindo, policininkas gali nukentėti.
Pasak E.Olisevičiaus, darbą apsunkina tai, kad liudyti atsisako kaimynai, kiti žmonės, parodymų duoti nenori ir nukentėjusieji. Galimybės izoliuoti smurtautoją nuo aukų taip pat yra ribotos, sulaikyti policija jį gali tik trumpam laikotarpiui, per kurį turi atlikti tyrimą ir perduoti bylą į teismą, o kita kardomoji priemonė, kurią numato įstatymai, – įpareigojimas smurtautojui gyventi kurį laiką skyriumi, taikoma retai. Jis lieka gyventi tame pačiame bute, toliau pilasi smūgiai.
Pareigūno vertinimu, teismai bylas, susijusias su smurtu šeimoje, nagrinėja labai neoperatyviai, dėl to aukos dažnai atsiima kaltinimus, mat per tą laiką jaučia smurtautojo spaudimą, grasinimus. Didelis trūkumas, kad įstatymai neapibrėžia smurtautojo pristatymo į policiją, jei nėra aiškios nusikaltimo sudėties, tai šeimyninių konfliktų metu ypač dažnai pasitaiko.
Šie faktoriai lemia situaciją, kad smurtautojas gali ilgai jaustis nebaudžiamas ir toliau muša žmoną, vaikus, o jie atsiduria užburtame rate, iš kurio niekaip neranda išėjimo, konstatuoja E.Olisevičius.
Sumažės galimybių terorizuoti
Yra vilčių, kad nuo smurto kenčiančios moterys nebebus paliktos likimo valiai, vienos su vaikais, savo baime ir neviltim viduryje nakties, sumuštos vyro. „Smurtautojas nuo pat pirmos akimirkos, kai pakelia kumštį prieš moterį ar kitą šeimos narį, turi būti policijos sulaikytas ir tai būtina įteisinti įstatymais”, – tikina Seimo narė Violeta Boreikienė.
Ji parengė ir pateikė Seimui Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kuriomis siekiama užtikrinti geresnę smurtą šeimoje patiriančių asmenų apsaugą nuo smurtautojų. Šiuo metu jos svarstomos Seimo komitetuose.
Pasak parlamentarės, svarbu ne tik priimti parengtas pataisas, bet ir pasiekti, kad jos būtų įgyvendintos. Įstatymas, įpareigojantis smurtautoją gyventi skyriumi nuo aukos, priimtas dar 2004 metais, bet iki šiol netaikomas praktikoje, nes neparengti poįstatyminiai aktai, nenustatyta tvarka, kaip turi elgtis policijos pareigūnas tokiu atveju, ar jis, ar teismas turi priimti sprendimą dėl šios priemonės.
Pasiūlytos Baudžiamojo proceso kodekso pataisos numato, kad smurto aukos turi būti atskirtos nuo smurtautojo tuoj pat, kai tik padaroma tokia nusikalstama veika. Siūloma, kad smurto šeimoje atveju smurtautojas policijos pareigūnų turi būti iš karto sulaikytas, ne vėliau kaip per 48 valandas pristatytas teisėjui, kuris sprendžia suėmimo ar įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo klausimą. Tada jis nebegalės daryti poveikio aukai, ją toliau žaloti.
„Lietuvoje moteris su vaikais turi ieškoti, kur pasislėpti nuo skriaudėjo, laikinai prisiglausti, o kitose šalyse gyvenamąją vietą turi apleisti smurtautojas. Ir mes turime eiti šiuo keliu”, – sako V.Boreikienė.
Kita poveikio priemonė, numatyta Baudžiamojo proceso kodekso pataisose – nukentėjusiojo prašymu gali būti skiriamas draudimas prisiartinti prie nukentėjusiojo, apibrėžiant tam tikras vietas – aukos darbovietę, mokyklą, darželį. Tai būtų reali apsauga nuo grasinimų, teroro, pakartotinio smurto.
Atskirs, kol nesulaužė kaulų
Ikiteisminis tyrimas dėl smurto šeimoje šiuo metu pradedamas tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiojo skundas ar jo atstovo pareiškimas. Ne paslaptis, kad aukos dažnai yra priklausomos nuo smurtautojo ekonomiškai, pažeidžiamos, turi mažus vaikus, nori išsaugoti šeimą, todėl kenčia ir nesiskundžia arba skundą atsiima pasipylus naujiems grasinimams.
Siūloma, kad smurto šeimoje atveju ikiteisminis tyrimas privalo būti pradėtas ir be aukos skundo ar pareiškimo, prokuroro reikalavimu.
Dar viena naujovė – sugriežtinti atsakomybę už nusikalstamą veiką, padarytą ne tik prieš motiną, tėvą ar vaikus, bet ir brolius, seseris, jų sutuoktinius, senelius, sutuoktinį, asmenį, su kuriuo gyvena neįregistravęs santuokos, jo tėvus. Taip pat siūloma nusikaltimus – nužudymą, sunkų ar lengvą sveikatos sutrikdymą – prieš šiuos asmenis laikyti sunkinančia aplinkybe. Tikėtina, kad tuomet jie susilauktų griežtesnės bausmės.
Nevyriausybinių organizacijų, kurios teikia pagalbą nukentėjusioms nuo smurto moterims, atstovės siūlo, kad būtina kuo skubiau priimti specialų įstatymą, kuris reglamentuotų, jog smurtas prieš moterį šeimoje yra nusikaltimas. „Tai leistų policijai smurtautoją atskirti nuo moters dar nepradėjus baudžiamojo proceso, dar iki tol, kol jai nesulaužė kaulų”, – tikina Lilija Vasiliauskienė, Vilniaus moterų namų Krizių centro vadovė.
„Vakarų Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Skandinavijos valstybėse jau 40 metų veikia specialūs įstatymai prieš smurtą šeimoje. Tai liudija ten esantį požiūrį į šią problemą kaip į valstybinę, smurtas šeimoje ten nelaikomas privačiu reikalu, kaip dar yra Lietuvoje. Tai visiškai atgyvenęs požiūris ir jį būtina keisti”, – pritaria ir parlamentarė Aušrinė Marija Pavilionienė.