„Kuo daugiau moterų turi žinoti, kad baisi diagnozė – krūties vėžys – nėra mirtis, kad galima gyventi”, – sakė Milda Buivydienė, kadaise įveikusi net ketvirtosios stadijos vėžį.
Aštuoneri metai praėjo nuo tos dienos, kai moteris išgirdo: gyventi liko gal tik du mėnesiai.
Verdiktas – du mėnesiai
Tada, prieš aštuonerius metus, antstole dirbusi Milda gydytojų vengė. Tačiau savijauta blogėjo, – nors skausmai nekamavo, rodės, kad „streikuoja” širdis, pastiprindavo ją validoliu ar valokordinu. O kai sunkios ligos padariniai tapo aiškiai regimi – ryžosi pasitikrinti.
„Nujaučiau, kokia tai liga. Bet širdyje tikėjausi, kad išvengsiu baisios diagnozės. Tuo laiku krūties vėžys buvo tarsi tabu, sarmata atrodė ja sirgti… Kai išgirdau diagnozę, širdis nesuvirpėjo, bet susitaikyt buvo sunku”, – prisimena moteris.
Per trumpą laiką ji ištvėrė dvi operacijas, cheminę ir spindulines terapijas.
Po operacijų išgirdo, esą gyvens nebeilgai, gal du mėnesius. „Nežliumbiau – šeima neleido, žiūrėdavau akis įsmeigus į vieną tašką, ėmiau peržiūrėt ir degint senas nuotraukas”, – savo būklę po gydytojų verdikto mena Milda.
Tačiau artėjančios mirties ženklų moteris nejuto. Savijauta pamažu tik gerėjo. „Galvojau: taip gerai jaučiuosi, negi dabar mirsiu?..” O pamažu šį nuosprendį ir pamiršau”, – pasakojo pašnekovė.
Kaip išvengė mirties – Milda sako iki šiol nesuprantanti. Spėja, jog pavyko dėl to, kada vėžio ląstelės nebuvo labai išsisėjusios – be krūties, pažeidusios tik vieną limfmazgį.
Pasikliovė gydytojais
Įdomu – sirgdama vėžiu Milda nesigriebė gelbėjimosi šiaudo – neieškojo „stebukladarių”, negėrė, kaip pati sako, rupūžių nei musmirių. Jokios liaudies medicinos. Tiesiog į galvą neatėjo. Vartojo tik tai, ką priskirdavo gydytojai.
Tiesa, ieškojo vaistinėse vitaminų, enzimų, gėrė daug burokėlių, obuolių, morkų, citrinų sulčių. Organizmas jų prašyte prašė.
Metė sunkų, stresų kupiną darbą, nedirba iki šiol. Ji mano: viena iš vėžio priežasčių – būtent stresai ir nervingumas.
Tai, kad šiandien yra gyva ir sveika, dėkoja gydytojams ir savo nusiteikimui.
„Reikia priimti tai, kad sergi vėžiu, susigyventi su tuo ir nekreipti dėmesio”, – mano moteris ir prisipažįsta pamirštanti, jog sirgo. Kartą per metus nueina pasitikrinti.
Įdomu – tik pasveikusi moteris pradėjo domėtis vėžio gydymu. O kol sirgo – net televizorių išjungdavo išgirdusi apie jį kalbant.
Įkūrė „Zundą”
O paskui Milda sutiko Aldoną Kerpytę, moterį, kuriai taip pat pavyko pasveikti nuo vėžio.
Kad pakeltų kitų sergančiųjų dvasią ir įkvėptų viltį, jos įkūrė Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugiją „Zunda”. Abi jai ir vadovauja.
Pagrindinė veiklos kryptis – susitikimai su gydytojais onkologais, nes, įsitikinusios, apie savo ligą reikia žinoti viską.
Neseniai įkurta nauja organizacija – Vakarų Lietuvos onkologinių ligonių informacijos ir pagalbos centras, veikiantis prie Kretingos pranciškonų vienuolyno. Čia moterys susitinka pabendrauti dvasinėmis temomis. Neseniai 30 „Zundos” ir šio centro narių grįžo iš Italijos.
Milda viliasi, jog sulauks šalia Onkologijos departamento uostamiestyje išdygsiančio pastato, kur būsiąs vienuolynas ir skirtos patalpos sergantiesiems ar persirgusiems vėžiu.
„Sergant vėžiu užsidaryt tarp keturių sienų negalima, reikia bendrauti, susitaikyti su liga – tada lengviau būna. Jei kasdien save laidosi – nieko gero nebus”, – sako moteris.
Apie bloga negalvojanti Milda kartu su draugijos bičiulėmis siekia kuo daugiau moterų „parodyti, kad baisi vėžio diagnozė nėra mirtis, kad gyvenimas tęsiasi ir reikia gyventi”. Kuo daugiau apie ligą žinosi – tuo lengviau ją įveiksi. Liga mėgsta ir jūsų baimę.
Įrodymas, kad vėžys įveikiamas, – jos pačios, iš ligos gniaužtų išsivadavusios. 60 energingų ir žavių „Zundos” moterų.
Jos džiaugiasi, kad yra reikalingos, joms skambina iš visos Lietuvos. Deja, pasigenda vyrų – jie pasirodo draugijoje ir išnyksta. Gal pasijunta tarp dailiosios lyties nejaukiai?
Pasirašė peticiją
Šeštadienį „Zundos” narės susitiko tam, kad pasirašytų peticiją dėl modernaus gydymo galimybių suteikimo visoms agresyvios formos krūties vėžiu sergančioms Lietuvos moterims.
„Reikia belstis”, – sako Milda ir priduria, jog savo parašais „Zunda” palaiko Nacionalinės moterų, sergančių krūties ligomis, organizacijų asociacijos iniciatyvą.
Peticijoje atkreipiamas dėmesys į tai, jog sergamumas onkologinėmis ligomis Lietuvoje didėja (vien pernai užregistruota per 16 tūkstančių naujų susirgimo vėžiu atvejų), tačiau onkologinė pagalba ligoniams smarkiai atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos šalių.
Modernūs gydymo būdai, galintys išgelbėti daug moterų, daugeliui neprieinami dėl didelės kainos.
Pasirašiusieji peticiją ragina valdžią ir politikus persvarstyti onkologijos srities reformavimą, padidinti finansavimą onkologinių ligų diagnostikai ir gydymui, praplėsti ir modernizuoti, aprūpinant naujausia diagnostine bei gydymo technika onkologijos ligonines, kad visoms moterims būtų suteiktos vienodos galimybės laiku diagnozuoti krūties vėžį ir jį gydyti naujausiais kompleksinio gydymo metodais.
Moterys atkreipia dėmesį į tai, jog trečdaliui susirgusiųjų nustatomas agresyvios formos HER2 teigiamas krūties vėžys, kuris, netaikant gydymo moderniu biologinės terapijos medikamentu herceptinu, greitai progresuoja.
Herceptinas šiandien yra vienintelis vaistas, galintis išgelbėti šių moterų gyvybes.
Deja, šį medikamentą kol kas Lietuvoje gali gauti tik 50 moterų. Skyrus pakankamą finansavimą, būtų galima išgelbėti dar 250 moterų gyvybių kasmet.
Per spalį, kuris pasaulyje minimas kaip Rožinio kaspino, simbolizuojančio solidarumą su krūties vėžio aukomis, mėnuo, moterys tikisi surinkti 100 000 parašų ir lapkričio pradžioje įteikti juos prezidentui bei ministerijai. Šiuo metu peticiją pasirašė jau per 30 tūkst. piliečių.
Pasirašyti peticiją galima ir internetinėje svetainėje ” www.roziniskaspinas.lt”.