Tą ankstyvą praėjusio penktadienio rytą marios dar tik budo. Su jomis jau atsisveikindamas sklaidėsi netirštas rūkas. Silpnas pietų vėjas vijo jūros link lengvas bangeles.
Žvejojančios valtys matyti tolokai už Kiaulės Nugaros. Jų link pasuko ir Sergejaus baltutis laivas. Kartu bus smagiau. Be to, ten ir vietos patikrintos.
Ėmė dulksnoti. Bet neįkyriai. Padangė šviesėjo. Rimto lietaus nebus. Ir orų prognozė negąsdino.
Po pusvalandžio plaukimo įgula buvo prie poligono pakrančių. Trijų metrų gylyje nuleidę inkarus, vyrai ėmėsi darbo. Artimiausi kaimynai – už 150-200 metrų – prie nerijos krantų.
Kas pagaus pirmąją žuvį? Trys meškeriotojai sumetė aštuonias dugnines. Nieko nuostabaus: sąskaitą atidarė valties šeimininkas. Maždaug 150 g ešeriukas atsidūrė tinklelyje. Prizas žvejui garantuotas.
Gera pradžia – pusė darbo. Ar visada taip būna? Kol kas sekėsi visiems įgulos nariams: ešeriukai, ne patys mažiausi, kibo.
– Kas per juokai, – sako Sergejus. – Jono tinklelis su žuvimi plaukia.
Žvilgtelėjome: už valties dar nenuskendęs tinklelis. Sergejus čiupo graibštą ir sėkmingai pasiekė tolstantį laimikį.
Neapsieita be nuostolių: buvo aštuoni ešeriai, liko keturi, labiau nusilpę. Guvesnieji ištrūko į laisvę.
Dabar tinkliukas jau rūpestingiau buvo prie borto pririštas. Juk nuo žioplumo vaistų nėra. O jei Sergejus minutę vėliau būtų pamatęs už borto tolstantį tinkliuką…
Vyrai dirbo toliau. Kibo rečiau. Ir nenuostabu: srovės beveik nebuvo. Užmetus meškerę, valas neįsitemdavo, reikėdavo gerokai prisukti ritę.
Nuotaiką pakėlė vėl Sergejus. Sekasi. Jis į valtį įsikėlė beveik kilograminį karšį ir beveik 300 g ešerį. Praėjo noras keisti vietą. Reikia laukti.
Deja, laikas bėgo tuščiai. Smulkmė kapojo sliekus, naudojosi mūsų dosnumu.
O gal gilumoje pabandyti? Taip ir padarėme. Meškerės rodė, kad svareliai krenta maždaug į penkių šešių metrų gylį. Ten galima tikėtis rimtesnės žuvies. Bet ta nelaboji srovė – be judėjimo. Blogas ženklas.
Susitvarkėme ir laukiame. Tylu. Jokio gyvo ryšio su gelme. Išsiblaškė ir kitos valtys. Ieško žuvies.
Ir vėl prabilo Sergejus.
– Vyrai, o kur mano tinklelis?
Plaukdami į naują vietą, jį matėme valtyje. O dabar – jo nėra.
– Matyt, būsiu silpnai pririšęs, kad jį…
Tai bent žvejyba! Keturių Jono ešerių negaila, bet štai karšio ir ešerio (dar smulkesnės žuvies būta) netekti – tai atsiprašau…
Bet tą dieną tušti negrįžome. Aptikome dar vieną vietą, kur kibo ešeriai. Geriausiai sekėsi (už patirtą nuoskaudą) valties šeimininkui. Tiesa, laimikį teko dėti į kibiriuką…
Tęsdamas nuotykių seriją, prisiminiau rimtesnį įvykį, kurį išgyvenome rugpjūčio mėnesį su Igno įgula. Meškeriojo sau vyrai gerai nusiteikę, nes kibo karšiai. Mariose plaukiojo savo keliais ir tikslais kelios gražuolės jachtos. Iš karto įgula nekreipė rimto dėmesio, kad viena jų ėmė krypti nuo tiesaus įprasto kurso ir pasuko jų valties link. Vyrai pagalvojo, kad jachtos meistrai patys pastebės, jog kelia grėsmę. Kažkodėl ten nieko nesimatė. Tado įgula nejuokais išsigando, kai galinga jachta, net negalvodama keisti kursą, artėjo prie valties. Liko gal 8-10 metrų – ir susidūrimas neišvengiamas! Grėsė didžiulė avarija, o jos pasekmė – skaudi nelaimė. Valties vyrų šūksniai nepasiekė jachtininkų. Ignas griebė švilpuką ir iš visų plaučių sušvilpė. Akimirksniu jachtoje pasirodė vyras, pasuko vairą dešinėn ir praplaukė šalia valties. Nelaimingo atsitikimo buvo išvengta.
Žinoma, pasipylė atsiprašymo žodžiai, padėka už įspėjimo signalą. Igno įgula tuo metu nieko neatsakė, nes buvo šoko būsenos. Tik vėliau atsipeikėjo ir mintyse dėkojo likimui, keiksnodami neatsargios įgulos jachtą.