„Svarbu, kad būtų įspūdis – žmogų pritrenkt, „užmušt” garsais, kad išeitų svirinėdamas”, – sakė visame pasaulyje žinomas kompozitorius Bronius Kutavičius, gimtinėje vadinamas „pagoniškuoju avangardistu” arba „muzikinės kultūros archeologu”.
Šiemet kompozitorius B. Kutavičius – šiuolaikinės muzikos festivalio „Permainų muzika” garbės svečias. Jo muzika skambėjo keliuose festivalio koncertuose. Praeitą savaitę festivalio videoklube viešėjo ir pats kompozitorius. Prieš susitikimą su uostamiesčio publika B. Kutavičius sutiko atsakyti į keletą klausimų.
Dabar kuriate veikalą pagal Donelaičio „Metus”. Koks jis bus?
Muziką kuriu pagal nuotaikų kaitą. „Vasaros darbų” dalyje skambės dalgio plakimas, ir rupūžės kurkimas, pajusite ir būro prakaito bei kraujo kvapą. Dar man liko parašyt „Rudenį” ir „Žiemą”, bet šios „apeigos” man labai smagios. Kaip kokiam būrui.
Dėl kūrinio pastatymo sutariau su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Man atrodo, kad tik jis vienas gali Donelaitį padaryti modernų. Jam labai svarbus aktorių judesys, dinamika, vyksmas.
Iš kokių patirčių gimsta Jūsų muzika?
Neturiu jokių ypatingų išgyvenimų, išskirtinės lemties ar nuodėmių. Nepasakyčiau, kad kūryba teikia man labai didelį malonumą. Man kūryba – ir kančia, ir vargas, ir sunkūs išgyvenimai.
Kai pradedi rašyt, naktimis nemiegi – didžiulė nejauki, praryjanti galaktika. Tai mane tiesiog „užknisa”. Kai muzika manęs nedrasko, būnu laimingas. Niūniuoju lopšinę savo katei Rodai, kuri, beje, puikiai skambina pianinu, lakstydama klaviatūra, ir žiūriu pačius banaliausius filmus…
Koks jūsų požiūris į šiuolaikinės lietuviškos muzikos kryptis ir tendencijas, kuo skiriasi jaunoji kompozitorių karta nuo jūsiškės?
Jų kitos vertybės. Nesakyčiau, kad visi, bet dauguma jaunųjų linksta į elektroniką, kompiuteriją. Gal ir gerai, atėjo toks laikas. O mano karta buvo gryno garso menininkai.
Balakauskas, Bajoras, Martinaitis, Bartulis, mano mokinė Narbutaitė jau turi savitus koliažo principus, naudoja savo kūriniuose klasikos ištraukas.
O jaunesni, pradedant Šarūnu Naku, linksta į elektroniką. Ne, nemanau, kad degraduoja. Šiaip visų mūsų kūryba – neprognozuojama. Jūs galvojat, mes sukursim nemirtingų kūrinių? Nieko panašaus!
Dauguma mano parašytų kūrinių jau užmiršti. Kad ir sceninis veikalas „Ignis et fides” („Ugnis ir tikėjimas”), skirtas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimui, jo, kaip žmogaus dramai. Tekstą, beje, parašė Gintaras Beresnevičius.
Laikau tai reikšmingu kūriniu: kiek ten sudėjau religinės muzikos, atkapsčiau istorinių dalykų, dirbau du metus su didžiule meile! Ir niekam nereikia. LNOBT parodė kelis kartus, ir pasakė: „Čia ne opera, nėra arijų. Statiška viskas”.
Bet vis tiek jaunatviškai šėlstate…
Turbūt turit galvoje mano atsivežtą performensą „Erotikos”. Tai buvo lenkų užsakymas „Varšuvos rudeniui”. Ten jau tris dešimtmečius gyvena genialus dailininkas Stasys Eidrigevičius, kilęs iš Panevėžio, mano kraštietis.
Tai parašiau kūrinį dviems, fleitai ir valtornai, kurį atliko Šveicarijoje gyvenanti lenkų šeima. Bet man to neužteko; įdėjau Nedos Malūnavičiūtės įdainavimus, o nuostabias eiles lenkų kalba parašė pats Eidrigevičius.
Pastatėme didžiulę širmą scenoje; Stasys užlindęs paišo, skambant mano muzikai, ir dažai persigeria per tą širmą. Ir salė mato paveikslo gimimą. O paskui mudu už jos vyną geriam…
O ar girdėjote mano naujausią kūrinį aštuonioms Stasio tapybos miniatiūroms? Būtinai paklausykit. Laikau, kad čia mano kūrybos viršūnė – tos muzikinės kaskados. Į jas telpa vaivorykštė, visas pasaulis…
Ar Jus kada įkvėpė miestas prie jūros?
Į Klaipėdą labai retai atvažiuoju, sukūriau gal tik vieną su šiuo kraštu susijusį kūrinį – „Prūtena”, apie Prūsiją, pagal Liudviko Rėzos eilėraštį, Bložės išverstą.
Tai nuo anuometinio LTSR kultūros ministro Trinkūno velnių gavau, nes ten kalbama apie vietoj žydėjusių sodų likusį vien pustomą smėlį. Nesvarbu, kad eilėraštis rašytas prieš 200 metų…
Prisimenu prieš 20 metų girdėtą oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos” – tai buvo tarsi nacionalinė revoliucija, kai tarybinis žiūrovas buvo įtrauktas į niekad nepatirtą sukrečiantį ritualą…
Tai judančios muzikos idėjos, tai dažniausiai Europos scenose atliekamas mano kūrinys: Anglijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Lenkijoje, o dabar jį stato olandai ir austrai.
Į „Paskutines pagonių apeigas” sudėjau viską: savitą laiko ir erdvės traktavimą, muzikos vyksmo rituališkumą, „magiško ritmo” pulsavimą, liaudies muzikos esmių, glūdinčių giliau už bet kurių apčiuopiamų garsinių struktūrų, pajautimą.
Tokia ir „Panteistinė oratorija”. Aš visada ėjau prieš srovę, ir ilgą laiką buvau „uždraustas” . Oratoriją rodyt draudė dvylika metų nuo jos sukūrimo. Pirmą kartą kūrinį genialiai atliko Š. Nakas su savo ansambliu, Vaitkus režisavo. Jie kaip kokia sekta, susėdę ratu – verkė, dainavo, meditavo. O vėliau jau su tuo mano kūriniu važinėjo po visą pasaulį.
Kaip gimė garsusis Jūsų spektaklis „Stazdas – žalias paukštis” ir opera pagal P. Merime „Lokį”?
Moderniajam teatrui esu parašęs apie penkias operas, įskaitant ir operėlę vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno”. Visų pirma mane sužavėjo S. Gedos poema.
„Strazdas…” – šviežiai, nepaprastai originaliai parašytas, o autentiškų paties poeto Stazdelio eilėraščių likę gal aštuoni. Tarp jų genialusis „Pasvydo, pasvydo aukso žvaigždė…”
Ir aš stengiaus parašyti etnografinę operą; savitai, kaip temoka japonai, perteikti specifines mūsų tradicijas. Kadangi parašiau ją 1981 metais, su Stazdo giesmės „Pulkim ant kelių” fragmentais, opera labai ilgai laukė savo valandos.
Folkloro veik nenaudojau (nors lietuviškas toks autentiškas, jog neturi analogų viso pasaulio tautų kūryboje), tik naudojau sutartines, pasikartojimus, retityviškumą. Pasitelkiau režisierių Vaitkų, dailininkę Mataitienę, tokius puikius atlikėjus kaip Budrį ir Kelmelytę.
„Lokio” gavau gatavą Aušros Marijos Sluckaitės libretą, o kadangi jau būta eksperimentinių operinių spektaklių, kaip „Pagonių apeigos”, „Pasaulio medis”, „Iš jotvingių akmens”, tai panorau sukurti grynai tradicinę operą – su arijom, chorais, baletu. Ir šį spektaklį įvairiose scenose sėkmingai rodo šešis metus…