Dar prieš šimtmetį radioaktyvumas buvo visiškai naujas reiškinys, tuo metu laikytas nepavojingu ir net itin naudingu.
Tarp populiarių prekių buvo pakabučiai iš radžio, neva padedantys gydyti reumatą. Radono vanduo padėdavo įgauti jėgų, urano apklotai gydė artritą, o torio pagrindo medikamentai gerino virškinimą. Be viso to, iš minėtų radioaktyvių medžiagų buvo gaminamos net medicininės žvakutės.
Saugi kaip elektra
Atrodo beprotiška, tačiau Polo Freimo ir Viljamo Kolbo knygoje „Living with radiation, the first hundred years” („Gyvenimas su radiacija, pirmieji šimtas metų”) puikiai aprašyta, kad radiacija buvo milžiniškos šarlataniškos medicinos industrijos pagrindas. Gyvavo dešimtmečius ir įtraukė milijonus žmonių.
Šiandien žinome, kad eksperimentuoti su radiacija nėra pati geriausia mintis. Nepaisant to, ji iki šiol naudojama medicinoje vėžiui gydyti. Čia pasitelkiamas jos pavojingumas – radiacija vėžio ląsteles žudo šiek tiek greičiau nei paprastas.
Tačiau prieš šimtą metų, dar prieš tai, kai dauguma pirmųjų radioaktyvumo tyrėjų mirė nuo vėžio ar kitų spinduliavimo pasekmių, žmonės nejautė jokio pavojaus. Palyginti neseniai buvo išrasta elektra, kuri saikingai naudojama pasirodė esanti visiškai saugi.Tada kodėl to paties negalima galvoti ir apie radiaciją?
Radioaktyvios versmės
Ankstyviausi atradimai privertė žmones pagrįstai manyti, kad radiacija padeda gerinti sveikatą. Tūkstančius metų natūralioms karštosioms versmėms buvo priskiriamos gydomosios galios, ir šiandien atostogautojai spiečiasi karšto vandens baseinuose. Kai mokslininkai apsiginklavo radiacijos detektoriais, greitai nustatė, kad daugumos garsiausių karštųjų versmių vanduo buvo radioaktyvus.
Taip yra todėl, kad iš žemės gelmėse dūlančių torio ir urano išsiskiria radono dujos, pasiekiančios šaltinių vandenį.
Kadangi niekas iš tikro nežinojo, kodėl karštos versmės padėdavo geriau jaustis, pamanyta, kad už tai reikia dėkoti radiacijai. Tuometiniai verslininkai iškart suskubo pilstyti vandenį į butelius ir pardavinėti kaip „Radono vandenį”. Tačiau pasirodė, kad radono pusamžis yra tik 3,82 dienos, tad kol butelis pasiekdavo klientą, didžiosios dalies radono jau nebebūdavo.
Populiariausias – radis
Netrukus kita kompanija pradėjo pardavinėti naują, pagerintą produktą – vandens šaldiklį, kuriame buvo urano ir radžio rūdos, išskiriančios radono dujas. Bet koks vanduo, palaikytas tokiame šaldytuve per naktį, virsdavo „šviežiu, stipriai veikiančiu ir gaivinančiu” radono vandeniu. Deja, buvo nemažai naujo produkto pirkėjų.
Tuo metu buvo siūloma ir kitų radioaktyvių prekių, pavyzdžiui, urano antklodžių, tačiau radiacijos kiekiai nebuvo labai dideli, todėl vartotojams nedarė akivaizdžios žalos.
Ilgainiui kompanijos pradėjo gaminti dar galingesnius įrenginius. Didžioji jų dalis turėjo radžio pagrindą. Šis elementas tuo metu buvo paklausiausias. Vienas pavojingiausių buvo radialinis doktinatorius – 5 ir 7,5 cm dėžutė, kurios viduje apipiltas radžiu švytėjo popierius. Šis prietaisas buvo dedamas ant endokrininių liaukų.
Tiesa, ir šiandien šioje srityje vyksta verslas, dažniausiai norima apsaugoti savo namų rūsį nuo besiveržiančių radono dujų. Mirė nuo kokybiškos prekės.
Dar labiau plečiantis pramonei, vartotojus užplūdo apgaulingos prekės. Apgaulingos todėl, kad jos nespinduliavo tiek radiacijos, kiek buvo teigiama. Spalvingi skelbimai garantavo, kad jų kompanijos produktas paveiks visa radiacijos doze, o valdžios institucijos uždarė fabrikus, gaminančius visiškai saugius suklastotus produktus vietoje tikrų (t.y. mirtinų), kuriuos reklamavo.
„Beilėjaus radžio laboratorijos” iš Ystorandžo Niudžersio valstijoje siūlė 1000 dolerių tam, kas įrodys, kad jų „sertifikuoto radioaktyvaus vandens”, parduodamo su „Radithor” etikete, didelės dalies nesudaro radis ir toris.
Deja, „Radithor” buvo kokybiškas produktas, niekas nepretendavo į žadamus pinigus. Galiausiai „Radithor” atėmė žmogui gyvybę. Tai buvo žinomas pramonininkas Ebenas Bajersas, per dieną suvartodavęs tris buteliukus pragaištingojo skysčio. Baisi šio vyro mirtis 1932-aisiais įkvėpė „Wall Street Journal” antraštę „Radžio vanduo veikė puikiai, kol jam atvipo žandikaulis”.
Lengva patikėti
E.Bajerso mirtis paskatino naujai suformuotą maisto ir vaistų administraciją imtis griežtesnių žygių prieš radioaktyvius sveikatos gerinimo produktus. Pradėta reikalauti įrodymų, kad jie tikrai saugūs ir efektyvūs. Kadangi jie tokie nebuvo, greitai radioaktyvių produktų gamintojai buvo išstumti iš verslo.
Nors žemos radiacijos prietaisai praslysdavo pro kontrolę iki pat 1960-ųjų. Tais metais pavojinga radioaktyvi produkcija galutinai pasitraukė iš akiračio.
Radžio manija buvo vienas iš kvailiausių, bet ne vienintelis epizodas medicinos istorijoje.
Skausmas ir kančia visada vertė žmones griebtis vaistų ir profilaktinių medikamentų, deja, dažnai nekokybiškų. Šarlataniška medicina lengvai pasikliaujama kaip naujų atradimų rezultatu arba griebiamasi kaip paskutinio šiaudo. Švitinti save su viltimi, kad geriau pasijusi, nebuvo kvailiau, nei, pavyzdžiui, per dieną išgerti kelis arbatinius šaukštelius paprasto vandens. Tai vadinama homeopatija ir yra labai populiaru šiandien.
Saugumą užtikrino vyriausybė
Senieji ir naujieji prekeiviai stebuklingais medikamentais bando įtikinti klientus labai panašiais argumentais ir naudoja tuos pačius prekybos metodus. Pavyzdžiui, taip skambėjo 1928-ųjų radžio rūdos turinčio produkto reklama:
„Ar radiacija pavojinga sveikatai? Dauguma kelia šį klausimą, nes ją laiko vaistu. Atsakymas yra tai, kad radioaktyvumas nėra vaistas, o natūrali vandens sudėtinė dalis. Beveik visi šaltiniai ir šulinio vanduo, kurį pati gamta duoda tam, kad jį gertume, turi šį labai efektyvų ir naudingą elementą. Natūralu sugrąžinti į vandenį tai, ką jis prarado, kaip ir grąžinti orą į tvankų kambarį atidarant langą. Jungtinių Valstijų vyriausybė užtikrina, kad natūralaus vandens radioaktyvumas negali būti toks stiprus, kad pakenktų”.
Trumpai tariant, skelbime sakoma, kad produktas yra natūralus, ne taip, kaip gydytojų išrašomi stiprūs vaistai, kad organizmui gali trūkti šios naudingos medžiagos ir kad gamintojai turi vyriausybės sutikimą jį gaminti bei platinti. Taip buvo kalbama apie pavojingas radono dujas.
Žolelių vaistai be žolelių
Identiškų teiginių galime rasti šiuolaikinių medikamentų reklaminiuose lapeliuose. Žinoma, medikamentai iš žolelių nėra tokie žalingi kaip radiacija, tačiau žodis „natūralus” dar nereiškia, kad produktas saugus arba efektyvus. Tikriausiai yra daugybė nekenksmingų ir veiksmingų vaistų, tačiau nereikia tikėtis, kad juos lengva atskirti tarp kitų.
Radono vanduo nepadarė žalos todėl, kad radiacija išnykdavo anksčiau, nei vanduo pasiekdavo pirkėją.
Įdomu, kad analogas yra ir šių dienų homeopatiniai vaistai. Didelės dalies homeopatinių vaistų gamybos pagrindas yra skiedimas. Stiprios pirminės medžiagos yra skiedžiamos, tada tai daroma vėl ir vėl, kol beveik nebėra vilties, kad galutiniame medikamente lieka bent viena pirminės medžiagos molekulė.
Ant „vaistų nuo visų ligų” etikečių surašyti visi pradiniai ingredientai, tarsi jie ten dar būtų. Galbūt žmonės, prieš šimtą metų gydęsi radiacija, nedaug nusileidžia kvailumu savo palikuonims.