Prieš dvidešimt metų, 1986 m. spalio 3 d., Klaipėdoje iškilmingai atidaryta geležinkelio vagonus gabenančių keltų tarptautinė perkėla. Tądien iš Vokietijos atplaukė pirmas keltas „Mukran”.
Visa miesto milicija buvo sukelta ant kojų, nes į perkėlos atidarymą Lietuvos uoste atvyko pats Vokietijos Demokratinės Respublikos susisiekimo ministras.
Klaipėdiečiams ji žinoma Tarptautinės jūrų perkėlos pavadinimu. Nors seniai nebėra nei laivo, nei uosto, pavadintų Mukranu, senieji Klaipėdos gyventojai dar dažnai šią perkėla vadina Mukrano perkėla. Oficialus jos pavadinimas dabar – Jūrų perkėlos terminalas. Jis yra vienas iš AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) padalinių.
Prisiminti tuos laikus, kai buvo statoma ši perkėla, paprašėme dabartinį KLASCO generalinį direktorių Valentiną Greičiūną, tais laikais dirbusį Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju.
Jos nenorėta
V. Greičiūnas pasakojo, jog Lietuvoje buvo dedama daug pastangų, kad toks objektas neatsirastų. Žinia, perkėla buvo skirta operatyviai, aplenkiant Lenkiją, aprūpinti karine technika sovietų kariuomenės dalį, dislokuotą tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Jos dėka buvo galima labai greitai permesti visą tankų diviziją į bet kurį Baltijos jūros tašką.
Keltų, gabenančių tik geležinkelio vagonus, linija sujungė Klaipėdą su Vokietijos Mukrano uostu (dabar Zasnicas). Beje, Vokietijoje pastatyta perkėla, kur kas didesnė nei Lietuvoje, nes ten buvo keičiami geležinkelio vagonų riedmenys. Klaipėdoje esančios perkėlos pajėgumas buvo 150 tūkst. geležinkelio vagonų per metus.
Perkėlą aptarnavo trys AB „Lietuvos jūrų laivininkystė” keltai „Vilnius”, „Kaunas”, „Klaipėda” (pastarąjį naujieji savininkai AB DFDS LISCO jau pardavė) ir du Vokietijos keltai „Petersburg” (buvęs „Mukran”) ir „Greifswald”. Trečio kelto vokiečiai taip ir nepastatė. Visi penki jie buvo įtraukti į Gineso rekordų knygą kaip didžiausi geležinkelio vagonus gabenantys keltai pasaulyje.
Prieš tokio objekto statybą buvo ir Lietuvos Vyriausybė, ir Klaipėdos miesto valdžia, ir Lietuvos mokslų akademija. Argumentai, kodėl negalima statyti perkėlos, – pakenks aplinkai, Kuršių marioms, pagrindinei 3-iajai miesto vandenvietei, būsią išnaikinti reti augalai, kurie turi būti įtraukti į Raudonąją knygą, nebus tiek vagonų. Netgi Maskvoje buvo surasta mokslininkų, palaikiusių lietuvių mokslininkus šiuo klausimu. Tačiau jokie argumentai negelbėjo.
Nėra to blogo…
Pasak V. Greičiūno, žiūrint į visa tai iš šiandienos pozicijų, galima pasakyti, jog nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Tokios apimties objektą pastatyti per 15 Lietuvos nepriklausomybės metų būtų buvę sunku.
Perkėlą sudarė jūrinė dalis, kurią finansavo buvusi TSRS jūrų laivyno ministerija, ir geležinkelio dalis, kurią finansavo buvusi TSRS susisiekimo ministerija. Vien tik geležinkelio dalis kainavo apie 52 mln. rublių, vertinant iš šiandieninių pozicijų tai būtų apie 500 mln. Lt, o jūrinė dalis – apie 80 mln. rublių – apie 800 mln. Lt.
Projektavo azerbaidžaniečiai
Perkėla buvo statoma beveik ketverius metus. Buvo sudarytas kelių lygių statybų štabas. Lietuvoje jam vadovavo Nikolajus Dibenka, antrasis partijos sekretorius. Jo pavaduotojas buvo Vilius Kazanavičius, Lietuvos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas. Jūrinės dalies statybos direkcijai vadovavo Kęstutis Valiulis, o geležinkelio dalies – Pranas Jakubavičius.
Jūrinę dalį projektavo Azerbaidžano susivienijimas „Kasmorniprojekt”, civilinius pastatus – Kauno „Pramprojektas”, projekto vadovas – Algirdas Kulvietis.
Visus statinius statė ir komunikacijas tiesė Klaipėdos statybos trestas su subrangovais. Tarp tų statytojų buvo ir dabartinis Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius.
Visus hidrotechnikos darbus atliko tuometinė statybos vadyba Nr.425 (dabartinė AB „Klaipėdos hidrotechnika”). Geležinkeliui tiesti buvo pasitelktos specialios pajėgos: iš Mažeikių buvo perkeltas statybos montavimo traukinys Nr.711, turėjęs dvi bazes, viena jų buvo praminta Vasiukais.
Panaudotas „Vakarų” gruntas
Toje vietoje, kur dabar yra Jūrų perkėlos terminalas, prieš 24 metus buvo labai siaura keliasdešimties metrų žemės juosta, skyrusi Malkų įlanką nuo Kuršių marių. Dabartinio dydžio Malkų įlanka atsirado po to, kai 1966 m. buvo pradėta statyti Vakarų laivų remonto įmonė. Jos akvatorijai suformuoti prireikė iškasti apie 8 mln. kubinių metrų grunto.
Perkėlai tokios siauros žemės juostos, žinoma, nepakako. Todėl, panaudojant iškastą smėlį statant „Vakarus”, Kuršių mariose buvo suformuota dabartinė perkėlos teritorija, susiaurinant protaką tarp Kiaulės nugaros ir vadinamojo Smeltės pusiasalio.
Naudos miestui
Kadangi pakeisti sovietų valdžios sprendimą statyti perkėlą Klaipėdoje nebuvo galima, bandyta kuo daugiau išpešti naudos miesto labui pasinaudojant dviejų ministerijų lėšomis.
Pavyzdžiui, buvo pradėtas statyti sportinis sveikatingumo kompleksas priešais namų statybos kombinatą, su dviem sporto salėmis, kurių viena turėjo talpinti 5 tūkst., kita – 1,5 tūkst. žiūrovų. Buvo suderėtas ir pradėtas projektuoti Liepų gatvės viadukas, irkluotojams buvo numatyta įrengti sporto bazę, patalpas, kad jie galėtų treniruotis ir žiemą. Vienas baseinas turėjo būti skiriamas akademinio irklavimo irkluotojams, kitas – baidarėms ir kanojoms. Tie objektai buvo pradėti statyti, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę taip ir liko nebaigti.
Plyname lauke pastačius perkėlai reikalingą naują geležinkelio stotį „Draugystė”, iš jos imta aptarnauti pietinę uosto dalį, tad likviduota geležinkelio atšaka, ėjusi ties dabartine Kauno gatve į jūrų žvejybos uostą, kirtusi Šilutės plentą, Taikos prospektą ir Minijos gatvę.
V. Greičiūnas prisimena, jog tuo metu buvo gauta lėšų ir gyvenamųjų namų, ir vaikų darželio statybai. Pasinaudojant tais pinigais pastatytas ir Taikos prospekto tęsinys nuo Smiltelės gatvės.
Transportas netrukdo miestui
Šiemet aštuonių mėnesių krova Jūrų perkėlos terminale, palyginti su pernai metų tuo pačiu laikotarpiu, išaugo 25 proc. V. Greičiūno manymu, šis terminalas yra perspektyvus, jame galimas dar didesnis krovinių augimas, tad būtų verta pamąstyti apie krovos plotų plėtojimą.
Pasak jo, reikėtų pasinaudoti puikia terminalo geografine padėtimi – jis yra pietinėje uosto dalyje. Autotransportas iš perkėlos išvažiuoja per Jūrininkų prospektą ir nesudaro problemų miesto transporto eismui.
Kai ties antrąja perkėla bus pastatytas naujas Keleivių ir krovinių terminalas, jis galėtų būti labiau orientuotas į keleivius, o Jūrų perkėlos terminalas – į krovinius.
V. Greičiūno teigimu, Jūrų perkėlos terminalas ir ateityje turėtų išlikti pakankamai patrauklia ir perspektyvia vieta.