Rugsėjo 29 ir 30 dienomis Valstybinis jaunimo teatras kviečia į pirmą 42-ojo sezono premjerą – Kosto Smorigino režisuotą JAV rašytojo Nilo Cruzo pjesę „Ana tropikuose”
„Seniai mūsų teatre nebuvo tokio poetiško teksto, gražios ir paprastos istorijos”, – apie „Aną tropikuose” sakė Smoriginas. Jis prisipažino, kad šiuo režisūros darbu tarsi sugrįžta į garsiųjų Jaunimo teatro statytojų – neseniai Amžinybėn iškeliavusios Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus – teatrą: to laikotarpio spektaklių „Škac, mirtie, visados škac!”, „Duokiškio baladės” atmosferą, sukrečiantį „Pirosmani Pirosmani” paprastumą.
Taip per spaudos konferenciją premjeros išvakarėse kalbėjo aktorius ir režisierius. O aktorius Andrius Bialobžeskis priminė, kad antrą premjeros dieną – rugsėjo 30-ąją – Tamulevičiūtei būtų sukakę šešiasdešimt šešeri. Smoriginas nustebo dėl tokio netikėto sutapimo. Jo studijų bendramokslė iš garsiojo Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko Irena Kriauzaitė pasakė: „Gerai, kad Andrius priminė šią svarbią datą. Tai mus dar labiau suvienys, sušildys spektaklį”.
Cigarų gamintojų istorijos
2003 metais Nilui Cruzui už šią pjesę buvo skirta prestižinė Pulitzerio premija. Amerikiečius sužavėjo iš komunistinės Kubos emigravusio dramaturgo drąsa garsiojo rusų klasiko Levo Tolstojaus romano „Ana Karenina” siužetą supinti su XX amžiaus pradžioje Floridoje klestėjusio cigarų fabriko darbininkų gyvenimo istorijomis. Tokį sumanymą autoriui pasufleravo tikras faktas. Tai, kad nuo XIX amžiaus pradžios iki XX amžiaus, didžiosios JAV depresijos metą, rankomis sukamų cigarų fabrikuose buvo samdomi skaitovai. Šie žmonės kasdien ateidavo į cechus ir monotoniškai dirbantiems, dažniausiai neraštingiems, kubiečių emigrantams skaitydavo laikraščius, knygas. Tarp jų buvo daug pasaulinės klasikos kūrinių, jų personažai net įkvėpė naujų cigarų pavadinimus, pavyzdžiui, „Džuljeta”, „Monte Kristas”.
Smoriginas įsitikinęs, kad 1926 metų Floridos cigarų fabriko kubiečių gyvenimas, kurį sujaukia atvykęs 38 metų skaitovas ir jo skaitomas Tolstojaus kūrinys, – tai meistriškai perteiktos pjesės personažų šeimų dramos, kunkuliuojančios aistros ar net nežaboto brutalumo proveržiai. Kartu, pasak režisieriaus, tai ir šių dienų lietuvių teatrui aktualus, išsiilgtas kūrinys.
Aktoriai asmenybės
Per „Šiuolaikinį Amerikos dramaturgijos forumą” 2005 metų pavasarį pjesės „Ana tropikuose” skaitymą pristatė Jokūbas Turas. Po kelių režisierių nesėkmingų bandymų sukurti spektaklį aktorei Dovilei Šilkaitytei kilo mintis pasiūlyti šią pjesę Smoriginui.
Repeticijos prasidėjo rugpjūčio 15-ąją, o šį penktadienį, po 45 intensyvaus darbo dienų, – bene svarbiausia naujo Jaunimo teatro sezono premjera. „Kai sutikau statyti „Aną tropikuose”, apie pjesę mažai ką žinojau, – prisipažino Smoriginas. – Apsisprendžiau, nes labai norėjau dirbti su kolegomis”. Visi jie, vaidinantys spektaklyje, labai gražūs, skirtingą patirtį turintys aktoriai. Tai studijų bendramoksliai Irena Kriauzaitė bei Vidas Petkevičius, Andrius Bialobžeskis, su kuriuo Smoriginas susipažino Nekrošiaus spektakliuose. Labai daug vaidino su Kristina Andrejauskaite, Sauliumi Sipaičiu, Vytautu Taukinaičiu, Janina Matekonyte, Povilu Kebliku. Įdomūs, įsimenantys ir jaunesnės kartos aktorių – Dovilės Šilkaitytės, Rasos Marazaitės, Dalios Morozovaitės, Neringos Varnelytės, Jurgio Damaševičiaus, Nerijaus Gadliausko, Alekso Kazanavičiaus, Tomo Kizelio scenos darbai.
Smoriginas džiaugėsi, kad visi noriai vaidino jo spektaklyje, kuris repetuojamas su dviem aktorių trupėmis. Spalio 8-ąją žiūrovai matys antrosios trupės „Aną tropikuose”.
Spektaklio dailininkas Marijus Jacovskis. Žadama labai daug muzikos – dainuos aktoriai, „gyvai” skambės akordeonas, dvi gitaros, Lotynų Amerikos kraštų barškučiai.
Kasdienybės poezija
„Nors pjesėje kalbama apie išeivius iš Kubos, daugelis dalykų primena ir mūsų emigrantus, įsikūrusius, pavyzdžiui, Čikagoje, Market parke. Juk ten buvo lietuviška bažnyčia, mokykla, parduotuvės, – pasakojo Smoriginas. – Svetimoje šalyje, kai kankina begalinė nostalgija, o į tėvynę nebegali sugrįžti, labai sunku būti vienam. Todėl emigrantai laikosi kartu, šliejasi vienas prie kito, buriasi į komunas – savotišką valstybę valstybėje. Taip saugiau.
O kol cigarai sukami rankomis, kol laikomasi senosios gamybos tradicijų, priminė režisierius, šis veiksmas – kūrybos procesas. Į jį nusitaikė suamerikonėjęs, pelno siekiantis pragmatiškas kubietis…
Pasak režisieriaus, „Ana tropikuose” – tai ir meilės istorija. Beveik melodrama, kur paprastuose žodžiuose ir net kasdieninėje buityje yra poezijos. „Pastaruoju metu aktoriai atprato kalbėti scenoje. Todėl džiaugiuosi, kad pjesėje yra labai daug teksto, kuriame slypi daug prasmių, tiesiogiai neišsakytų jausmų, – kalbėjo Smoriginas. – Tikiu, kad teatro, pasakojančio paprastas istorijas, kupino didžių išgyvenimų, išsiilgęs ne tik aš, bet ir žiūrovas”.