Atvirai sakant, „Vagos” leidykla kiek nustebino Margaretos Diuras (Marguerite Duras, 1914-1996) knygos „Hirosima, mano meile” leidimu (pasinaudota ankstesniuoju Laimos Rapšytės vertimu). Nustebino ne komerciniu „ėjimu” (mūsų atveju gal nė nepritiktų taip sakyti), bet pirmiausia laiko dvasios (pulso?) pajauta. Leidinys mūsiškėje literatūrinėje erdvėje suskambėjo ir kaži kaip netikėtai, ir, antra vertus, labai lauktai, tiksliau – lauktinai.
Bet apie ką mes kalbam? Juk M. Diuras „Hirosima, mano meile” – lyg ir ne apie tai… O apie ką tuomet? Manau, ir apie šitai – žmogiškosios egzistencijos tragizmo ir stebuklingų jos džiaugsmų esmę – meilę. Paprastai M.Diuras romanuose kartojasi universali situacija: dviejų žmonių – vyro ir moters – susitikimas. Atsitiktinis, pažiūrėti nereikšmingas susitikimas slepia gilios meilės galimybę, tampa lemtingas. Susikerta dviejų žmonių likimai – tik susikerta, nes meilė, rašytojos nuomone, neįgyvendinama, ji netelpa tam tikros visuomenės ribose.
Romane-scenarijuje „Hirosima, mano meile” – irgi tiktai viena naktis. Taigi autorės kūrinio siužetą sudaro viena ištęsta akimirka, kuria viskas prasideda ir viskas baigiasi. Ateities nėra. Tėra dabartis. Ir tatai suvokdami veikėjai šią dabartį išgyvena labai intensyviai, nes joje glūdi ir praeitis, ir ateitis. Retrospektyvus pasakojimas atkuria personažų praeitį, kuri atsispindėdama dabartyje padaro ją imlią dabarties akimirkai.
Trisdešimt dvejų metų aktorę prancūzę Hirosima nukelia į Neverą. Japonas jos akyse tarpais virsta mylimuoju. Jis patsai to siekia norėdamas, kad ji jam atsivertų, papasakotų savo paslaptį. Ir ji nejučia pakliūva į jo žabangus, ir išsiduoda, ir pirmąkart sulaužo ištikimybę savo mylimajam. Japonas ją įsimyli, prašo pasilikti. Bet meilė… neįmanoma. Prancūzė tai žino, yra skaudžiai ją patyrusi. Laukdama lėktuvo, ji jau svetima ir tolima ir jam, ir Hirosimai…