Visiškai suprantamas leidyklos „Tyto alba” noras „išsunkti” iš populiariosios „Perpetuum mobile” autorės G.Dauguvietytės viską, kas dar įmanoma: nedažnai mūsų kultūrinėse seklumose užkimba toks pasigrožėtinas žuveliokas… Originaliajai G.Dauguvietytei leidykla šįsyk pagalbon pasitelkė naujausios jos knygos „Post scriptum” sudarytoją (bendraautorę? intervautoją?) Ingą Liutkevičienę. Pasitelkimo motyvai nuovokesniam skaitytojui irgi daugmaž aiškūs… Man regis, savo darbą sudarytoja atliko be didesnių priekaištų – nebent jai (Ingai Liutkevičienei) papriekaištautum dėl perdėto smalsumo – bet žurnalistui tai – ne priekaištas, o veikiau atvirkščiai.
Ir vis dėlto tasai „atvirkščiai” kaži kaip pakutena jautresnį nervą, kurio nenumaldo pasiguodimas: gyvename pasiramsčiuodami rinkos dėsniais. Tačiau kam dėl to reikia gelti: leidyklai, knygos sudarytojai, o gal, apsaugok, Viešpatie, pačiai G.Dauguvietytei?
O pastaroji kaip visuomet žavi: „Galina, kas yra gyvenimas?” – klausia I.Liutkevičienė. „Gyvenimas yra meilė”, – atsako Galina Dauguvietytė. Banaliausias dalykas, žinoma, aiman, kuriam tenka aukoti mažne visą gyvenimą. Podraug su išvada, prie kurios kone šimtmetį ėjo prieš tai mūsų minėta Margareta Diuras.