Ilgamečių Kauno scenos garsenybių gyvenimai – be šiandieninių VIP atributų
Į scenos senjorus, praeinančius Laisvės alėja, vis dar smalsiai atsigręžia kauniečiai, iki šiol tebeieškantys savo numylėtinių pavardžių teatrų afišose.
Ilgamečiai publikos favoritai ant aukščiausio savo kūrybinės šlovės laiptelio atsistojo tais laikais, kai nesišvaistyta epitetu „žvaigždė”.
Šiandien jie gyvena panašiai kaip didžioji dalis eilinių Lietuvos piliečių. Kas iš kuklios artisto pensijos, kas dar prisiduria dalį etato teatre ar honoraro. Atostogauja jie ne užsienio kurortuose, o savo soduose ar tėviškėse.
Kaip ir visus mirtinguosius, juos užklumpa ligos, o širdį glosto saulėti jaunystės prisiminimai ar pirmas proanūkio dantis.
„Nešiuolaikinė” moteris mėgsta… grėbti šieną
„Mano visas gyvenimas buvo ir tebėra teatras. Jis man svarbiausias”, – prisipažįsta ilgametė Muzikinio teatro primadona Danutė Dirginčiūtė. Ji sako, kad neatitiktų spalvotuose žurnaluose ir gyvenimo būdo laidose šiandien skleidžiamo moters stereotipo. „Nelankau sporto klubų, neužsiimu kokiais madingais pomėgiais, nesidomiu kulinarija. Nemėgstu klubų, vakarėlių, triukšmingų kompanijų, pasisėdėjimų. Mano draugų ratas nedidelis, o patys artimiausi man žmonės, pats didžiausias turtas, yra vyras ir dukra”.
Visi dainininkės šeimos nariai – teatralai: vyras Albinas Tamulis dirba Muzikiniame teatre, dukra Aurelija Tamulytė yra Kauno dramos teatro aktorė. „Todėl namiškiai iš manęs nereikalauja, kad laisvalaikiu stovėčiau prie puodų. Mes panašiai matome gyvenimą ir jo vertybes”, – sako Danutė Dirginčiūtė, žavinti elegancija ir mergaitiškomis kūno linijomis.
„Liekna figūra – ne kankinančių dietų rezultatas. Už ją turiu būti dėkinga genams. Žinoma, ateina laikas, kai turi galvoti, ką valgai. Pavyzdžiui, grybai tirština kraują. Be to, labai mėgstu būti gamtoje, padirbėti kaimiškus darbus vasarą. Tuoj siūlausi sugrėbti šieną… Vyro tėvonijoje Marvelėje tebėra toks kaimo mieste lopinėlis. Ten galiu pasigėrėti žydinčiomis obelimis, pasikapstyti gėlyne, pavaikščioti po žolę basa”, – pasakoja artistė.
Gamtą mėgstančiai Danutei Dirginčiūtei širdžiai mielas metų laikas yra ruduo: „Rudenį įvyko daug svarbių mano gyvenime įvykių. Prieš keturiasdešimt metų rudenėjant susipažinau su savo vyru Albinu. Rudenį gimė ir mano dukra Aurelija”.
Scenos magnetas tebetraukia
Gražią ir šiltą vasarą Danutė Dirginčiūtė automobiliu keliavo po Lietuvą. „Buvome Nidoje, Palangoje, Vištytyje. Vairavo Albinas. Aš negaliu to daryti dėl akių tinklainės ligos. Dėl jos man reikia atsisakyti ir dainuoti aukštas gaidas”, – užsimena apie sveikatos problemas šešiasdešimtmetį perkopusi dainininkė.
Kai ji išeina į sceną, tebešvyti kaip „Vienos kraujo” premjeros laikais. Publika savo numylėtinei ir šiandien nešykšti griausmingų aplodismentų. Danutė Dirginčiūtė tebėra pagrindinio vaidmens – grafienės Cėdlau atlikėja legenda tapusiame Muzikinio teatro spektaklyje „Vienos kraujas”. Dar keliuose operečių ir miuziklų pastatymuose ji pasirodo epizodiškai. Užpernai ir pernai Klaipėdos muzikiniame teatre D.Dirginčiūtė „antrą kartą įbrido į tą pačią upę” – dainavo Silvą garsiojoje I.Kalmano operetėje.
Solistė minoriškai prasitaria, kad jai norėtųsi dainuoti daugiau, tačiau jaučia, kad tenka trauktis į šešėlį: „Į gastrolinius koncertus po Lietuvą Muzikinis teatras nepakvietė nei manęs, nei Mykolo Rekio, nei Juozo Malikonio, nors žiūrovai mus labai gerai prisimena ir vis dar myli. Internete skaičiau daug šiltų atsiliepimų”.
„Artistui skaudu, kai geriausi jo vaidmenys per greitai tampa praeitimi. Mano manymu, kartais teatrų vadovai keistai elgiasi. Vieni artistai gali tą patį personažą, pavyzdžiui, Higinsą, vaidinti be jokių amžiaus ribų, o kitiems prikišama artėjanti senatvė”, – kalba Danutė Dirginčiūtė.
Garsioji komikė tapo prosenele
„Ne, neturiu svečių. Čia televizorius virtuvėje įjungtas – verdu vaikams pietus”, – atsiliepusi telefonu sakė Regina Varnaitė. Komedijos karaliene tituluojama aktorė savo vaidmenimis teatre, kine, televizijoje iš koto vertė ne vieną žiūrovų kartą. Kūryboje sugebanti prajuokinti iki ašarų komikė gyvenime nėra tarškutė. Nesileido aimanuoti, paklausta apie sveikatą, nors šiemet buvo patyrusi infarktą.
„Parašykit, kad esu gyva, sveika. O su tais žiūrovais, kurie manęs pasiilgo, vėl turėtume pasimatyti įpusėjus rudeniui. „Amerika pirtyje” dar tebegyvuoja”, – sakė artistė, šiame spektaklyje vaidinanti Bekampienę nuo pat premjeros, įvykusios 1974 metais.
„Artistai, kurie vaidina „Amerikoje pirtyje”, kol kas gyvi, tai ir spektaklio nenurašė. Bet nieko nėra amžino – kiekvienas laikas turi savo teatrą. Keičiasi artistų, keičiasi žiūrovų kartos. Taip jau surėdyta, ir nieko čia nepakeisi”, – filosofiškai pastebėjo Regina Varnaitė, savo gyvenimą su Kauno dramos teatru susiejusi 1952 metais. Tai, kad paskutiniu metu sumažėjo vaidmenų, jos manymu, visiškai natūralu.
„Ateina laikas, kai taip turi būti. Juk metai nesustabdomai bėga. Man tik gaila, kad 1970-aisiais pastatyto „Šventežerio” repertuare jau neliko. Į jį dar labai ėjo žmonės. Bet kai nuo vėžio numirė Ramunę vaidinusi Julytė Kavaliauskaitė, spektaklio jau niekas nesiėmė prikelti”, – apgailestavo nepamirštamoji „Šventežerio” Izolda.
Su aktoriumi jau a.a. Vytautu Eidukaičiu Regina Varnaitė užaugino dukras Aušrą ir Vytą. „Turiu tris suaugusius anūkus, o šiemet ir proanūkė gimė. Jai jau penki mėnesiai”, – vis gausėjančia gimine nuoširdžiai džiaugėsi 79 metų scenos garsenybė.
Artistas rašo eilėraščius, pjeses, memuarus
Reginos Varnaitės partneris „Šventežeryje” ir „Amerikoje pirtyje” aktorius Antanas Žekas šiemet gegužę atšventė savo 75-ąjį gimtadienį. Jis prisipažįsta, kad neišvengiamas nutolimas nuo teatro jo neskaudina, nes laiką ir mintis užpildo kita kūrybinė veikla. Mažėjant bičiulių teatre, juos pakeičia plunksnos kolegos. Mat šmaikščiu žodžiu, lengvu eiliavimu garsėjantis aktorius yra Rašytojų sąjungos narys.
„Gyvenimu nesiskundžiu. Karštos vasaros dienas daugiausiai leidau ne tvankiame bute Laisvės alėjoje, o savo sode Laumėnuose prie Viršužiglio. Ar gera sveikata? Anot Čebutykino iš „Trijų seserų”, kaip sviestu patepta”, – optimistiškai raportavo artistas, kuriam prieš keletą metų buvo atlikta klubo sąnario operacija.
Antanas Žekas pasipasakojo šią savaitę buvęs literatūrinėje popietėje Pakruojyje. Vežėsi ten pavasarį išleistą savo knygą „Vėlyvos alyvos”. „Poezijos gerbėjų susirinko nemažai – koks šešiasdešimt. Bet va knygų – ir mano, ir Marijos Macijauskienės nupirko tik po porą. Turbūt literatūros mylėtojų piniginėse kiekvienas litas suskaičiuotas”.
Tai, kad šiais laikais knygos neišgraibstomos it karštos spurgos, artisto nuo rašymo neatbaido. „Spalį turėtų pasirodyti mano memuaristikos tomelis „Prietemos paukščiai”. Noriu jame suvesti sąskaitas su anuo pasauliu”, – intrigavo pašnekovas.
Naujų vaidmenų nepasigenda
Būsimoji Antano Žeko knyga – apie teatro žmones, jau išėjusiuosius ir gyvuosius. „Į ją bus sudėti pasakojimai apie mano kolegas Petrą Kubertavičių, Antaną Barčą, Vytautą Eidukaitį, Valeriją Gruodytę, Antaną Voščiką, Mamertą Karklelį, Antaną Tarasevičių, Birutę Raubaitę ir kitus. Parašiau ir apie žmoną – buvusią Lėlių teatro aktorę. Daviau paskaityti rankraštį – Elena sakė, kad patiko”, – pasakojo artistas ir rašytojas viename asmenyje.
Dabar Antanui Žekui rūpi, kaip sukaupti lėšų knygos „Prietemos paukščiai” leidybai. Kauno meno kūrėjų asociacija skyrė kelis tūkstančius litų, tačiau to neužteks. „Reikės ieškoti rėmėjų. Arba teks mažinti tiražą. Juk šiais laikais knygas parduoti sunku”, – svarstė autorius.
Antanas Žekas dar tebevaidina savo bendravardį Antaną ilgaamžėje „Amerikoje pirtyje”. Jei grįš į repertuarą Gogolio „Vedybos”, iškritusios po Vytauto Grigolio mirties, prisidės antras vaidmuo – vieno iš Agafjos jaunikių.
„Daugiau nieko nesitikiu, o jeigu atvirai – tai ir nenoriu. Fizinės jėgos ne tos. Scenoje reikia žiūrėti į jaunus, o senukai tegu demonstruoja savo meistriškumą epizoduose”, – be sentimentų nukerta artistas.