Apsaugos nevaržomi žingsniai – prabanga

Šio antradienio popietę Vilniaus oro uoste nutūpęs lėktuvas atskraidino į Lietuvą išskirtinį keleivį. Atvykimo salėje jis pasirodė dėvintis paprastus drabužius, su nedideliu lagaminu.

Bet iš būrio atvykusiųjų šį žmogų išskyrė energinga eisena, smalsus žvilgsnis. Veidą puošė šypsena – sunku buvo įtarti, jog kelionėje jis praleido dvi paras.

Pirmiausia atvykėlis pasuko prie valiutos keityklos. Kai po kelių minučių jį užkalbino „Lietuvos ryto” žurnalistai, vyras nesutriko.

Garsiausiu Kolumbijos lietuviu vadinamam Antanui Mockui būti dėmesio centre – ne naujiena.

Dvi kadencijas buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meru, du kartus siekęs šalies prezidento posto 54 metų A.Mockus savoje šalyje – labai populiarus.

Atvyko su vienu lagaminu

Laukiant A.Mockaus Lietuvoje tikėtasi intrigos. Lietuvoje sklando legendos ne tik apie jo politinę veiklą, bet ir apie keistus poelgius.

Gal dvi kadencijas Bogotos meru buvęs lietuvis pateiks akibrokštą – pareikš norą tapti Vilniaus meru?

O gal net viešai parodys nuogą užpakalį, kaip yra padaręs Bogotos universitete tramdydamas studentų auditoriją?

Bet Vilniuje pirmuosius žingsnius žengęs A.Mockus neskubėjo stebinti.

Kartu su „Lietuvos ryto” žurnalistais automobiliu vykdamas iš oro uosto į viešbutį Vilniaus senamiestyje svečias buvo santūrus ir susikaupęs.

„Jaučiuosi tarsi būčiau atvykęs į didelį giminės susibūrimą – visi aplinkui kalba tik lietuviškai”, – nuoširdžiai stebėjosi A.Mockus.

Svečias išsigynė esąs pavargęs. Po ilgos kelionės iš Bogotos jis į viešbučio kambarį užsuko tik akimirkai – pasikabinti dalykiniams susitikimams skirto kostiumo.

A.Mockui rūpėjo įkvėpti Vilniaus senamiesčio oro, pasidairyti po jau pažįstamas vietas.

Jį lydėjusiems „Lietuvos ryto” žurnalistams Kolumbijos lietuvis pasakojo savo prisiminimus.

Dangoraižiai nenustebino

Kolumbijoje gimęs vyras kartą jau lankėsi Lietuvoje. Prieš 32 metus jis dalyvavo Vilniaus universiteto rengiamuose vasaros kursuose užsienio lietuviams.

„Šios gatvės pabaigoje – Aušros vartai? Mane čia buvo atsivedusi senelė, dabar jau mirusi.

Tai buvo paskutinis sekmadienis, kurį aš praleidau Vilniuje”, – A.Mockus atgaivino nuotaiką, kurią jam sukėlė iš tolimos praeities išplaukę vaizdai.

Svečias stabtelėjo prie apžvalgos aikštelės ir įsižiūrėjo į Vilniaus panoramą. Tolumoje stūksantys dangoraižiai jo dėmesį patraukė tiktai trumpam.

Buvusį Bogotos merą sudomino, kad viename jų įsikūrusi Vilniaus savivaldybė ir jos vadovas.

Paklaustas, ar jis iš tiesų ketina siekti Vilniaus mero posto, A.Mockus atsakė trumpai: „Manęs tai nedomina”.

Ieškojo praeities ženklų

A.Mockaus žvilgsnis nuklydo Senamiesčio link. Jis stengėsi atpažinti daugiau nei prieš trisdešimt metų aplankytas vietas.

„Ar į Užupį dar veža vienuoliktas autobusas? Tada važinėdavau juo į bendrabutį Užupyje, kur gyvenau”, – pasakojo vyras.

Ilgam įstrigę įspūdžiai ir storas iš kelionės parsivežtų nuotraukų albumas galėtų tapti savotišku indėliu į anuometinio Vilniaus metraštį.

Iš sausakimšo autobuso stotelėje išlipantį žmogų jėga išstumiantys keleiviai, sovietmečiu miesto gatvėje stovėję gazuoto vandens automatai su vienintele stikline – tokio Vilniaus jau nėra, bet jis gyvas A.Mockaus atmintyje.

„Jūs kalbate apie tai, kas Vilniuje nauja, o aš ieškau tikslių praeities ženklų. Jie mane nuramina.

Kuo man svarbūs Aušros vartai? Bėgant laikui jie nesikeičia”, – paaiškino pašnekovas.

Sugrįžimas padės pažinti save

A.Mockui svarbiausia – ne išoriniai pokyčiai, o vykstantys žmogaus viduje.

„Pareigūnė, padėjusi man tvarkyti formalumus oro uoste, buvo labai atsargi, maloni, dalykiška. Ji nepasakė nė žodžio veltui. Santūriai bendraudamas išvengi nereikalingų kalbų, tačiau prarandi galimybę pažinti žmogų.

Anksčiau lietuviai buvo labiau panašūs į pietų amerikiečius. O gal aš tapau jautresnis detalėms?” – svarstė pašnekovas.

Vyras pripažino, jog po kelių dešimtmečių į Lietuvą grįžo jau nebe tas 22 metų paskaitas universitete lankęs jaunuolis.

„Sugrįžti į tas pačias vietas, prisiliesti prie tėvų žemės – savotiška psichoanalizė”, – sakė Antanas, Lietuvoje viešėsiantis penkias dienas.

Gąsdino kultūrų sankirta

Prieš vienuolika metų Lietuvoje viešėjo vyriausioji tuometinio Bogotos mero duktė Audra Mockutė. Šią vasarą kelioms savaitėms į gimtinę buvo atvykusi jo motina Nijolė Sivickas ir sesuo Ismena.

„Lietuvoje ieškau tikslių praeities ženklų. Jie mane nuramina. Kuo man svarbūs Aušros vartai? Bėgant laikui jie nesikeičia”, – paaiškino A.Mockus.

Kodėl pats A.Mockus, dažnai besilankantis kitose Europos šalyse, vis atidėliojo kelionę į Lietuvą? Prieš kelis mėnesius to paklaustas žurnalistų, Kolumbijos lietuvis atsakė, jog jį vis sulaiko baimė.

„Bijojau prarasti savo tapatumą. Žmogus, esantis tarp dviejų kultūrų, daug gauna. Bet tuo pačiu metu priklausyti dviem visiškai skirtingiems pasauliams – sunku.

Dar anos kelionės į Lietuvą metu buvau raginamas čia pasilikti, tačiau savo ateitį siejau su Kolumbija. Pasinėręs į akademinę, politinę veiklą, buvau labai užsiėmęs. Gėda, bet vis neatsirasdavo laiko šiai kelionei. Dabar man šiek tiek ramesnis metas”, – kalbėjo A.Mockus.

Vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių gurkšnodamas kavą pašnekovas patikino, kad ji mažai skiriasi nuo tos, kurią jis geria Kolumbijoje. Tai jį paskatino susimąstyti, kad pasaulyje mažėja praraja tarp skirtingų kultūrų.

Susitikimai su dukra – reti

Savo veiklą ir gyvenimą su Kolumbija susiejusio A.Mockaus vyriausia duktė Audra nepasekė tėvo pėdomis. Ją vyras augino su pirmąja žmona Danute Slotkus.

29 metų moteris jau šešeri metai gyvena Australijoje, Melburno mieste. Per tą laiką tėvas su dukterimi buvo susitikę tik du kartus.

Audra buvo atvykusi pas savo artimuosius į Bogotą, o Antanas į Australiją vyko dalyvauti Melburne surengtoje Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijoje. Tai buvo reta proga susitikti su dukterimi.

Tėvui skaudu, kad duktė Audra – viena jaunesniosios kartos kolumbiečių, kurie įgiję išsilavinimą tėvynėje išskuba gyventi svetur.

„Bijau, kad duktė niekada nebegrįš į Kolumbiją. Jaučiu, kad ji nėra labai patenkinta savo pasirinkimu – Kolumbijoje didesnės galimybės išsilavinusiems žmonėms”, – apgailestavo pašnekovas.

Svarbiu metu buvo šalia

Nors vyriausioji duktė gyvena kitoje šalyje, A.Mockui pavyko su ja išsaugoti artimą ryšį. Jis sulaukia iš Australijos nuotraukų, laiškų.

„Esu dėkingas Audros pedagogams. Jai, dar vaikui, jie padėjo suprasti, kad tėvas – universiteto rektorius, vėliau meras – yra labai užsiėmęs.

Dukters vaikystė nebuvo lengva, tačiau ji turėjo galimybę anksti suvokti daugelį dalykų”, – tikino pašnekovas.

Tačiau įsimintinais dukters gyvenimo momentais A.Mockus buvo šalia. Tai – pirmoji Audros išvyka prie jūros, pirmas paragautas bokalas alaus, pirmasis šokių vakaras.

„Kartą tris valandas abu važinėjomės po miestą mano nedideliu „Renault” automobiliu. Aš Audrai bandžiau paaiškinti, kad tėvai ne visada būna teisūs”, – prisiminė pokalbį su dukterimi A.Mockus.

Trylikametė Audra skundėsi jos laisvę ribojančiais motinos draudimais. Tėvas sugebėjo ją palaikyti, nesumenkindamas ir savo buvusios žmonos autoriteto.

Būti tik turistu – neįdomu

Su dabartine žmona, kolumbiete Adriana, lietuvis augina tris vaikus – dvylikametį Manuelį, dešimtmetę Laimą ir penkerių metų Dalią.

Namuose šnekama ispaniškai, tačiau Manuelis ir Laima šią vasarą pradėjo mokytis lietuvių kalbos.

Keletą vyro gimtosios kalbos žodžių moka ir Adriana. Labiausiai jai patinka kartoti žodį „gerai”.

Populiarumą A.Mockus pelnė ir ekscentrišku elgesiu. Bogotos gyventojus jis sužavėjo prieš dešimt metų su žmona Adriana susituokęs cirke, liūtų narve.

Adriana yra socialinių mokslų magistrė, bet dabar ji yra atsidėjusi namams ir Antano karjerai – tvarko korespondenciją, planuoja susitikimus.

„Žmona norėjo, kad aš Lietuvoje pasilikčiau ilgesnį laiką. Bet mano požiūris į keliones – keistas. Kai darbas priverčia, keliauju su malonumu. Būti tiesiog turistu – sunku”, – prisipažino A.Mockus, atvykęs į Lietuvą skaityti pranešimo konferencijoje „Chaosas ir tvarka”.

Išvykos savo malonumui jam – retenybė.

Po šią gegužę vykusių Kolumbijos prezidento rinkimų A.Mockus kartu su Adriana du kartus trims dienoms buvo nuvykęs į Kolumbijos miestą Kartageną.

„Buvome pervargę – norėjome pailsėti, pasisemti įkvėpimo. Vieną naktį audringai linksminomės iki pat ryto, net šokome ant stalų”, – pasakojo A.Mockus.

Mokysis sakyti „ne”

Adriana nuolatos skatina vyrą daugiau laiko skirti poilsiui. Vaikai taip pat norėtų, kad jis daugiau laiko praleistų namuose.

Paskutinę dieną prieš kelionę į Lietuvą A.Mockus ir krovėsi lagaminą, ir padėjo dukteriai Daliai daryti iš popieriaus paukščio galvą.

„Ji užduoda man darbo, o pati nueina į kitą kambarį žaisti su papūga. Paukščio galva liko nebaigta.

Išlydėdama mane į Lietuvą Dalia paklausė, kada vėl turėsiu laisvą dieną”, – juokėsi A.Mockus.

Pašnekovas prisipažino nemokantis ilsėtis. Net susirgęs jis „gydosi” darbo terapija. Šią savybę sako paveldėjęs iš motinos N.Sivickas, Kolumbijoje žinomos menininkės.

Vyras neskaičiuoja, kiek trunka jo darbo diena. Neretai ji būna tokia: rytą – skrydis į kurį nors Kolumbijos miestą skaityti paskaitos, vidurdienį – darbas Bogotoje, savo biure, o vakare – vėl skrydis.

„Toks intensyvus gyvenimo būdas net man kartais atrodo keistas. Norėčiau turėti daugiau laisvo laiko skaitymui, rašymui. Turbūt turiu išmokti dažniau sakyti „ne”, nes visko neįmanoma suspėti”, – svarstė pašnekovas.

Stebino Kolumbijos gyventojus

A.Mockus, vienintelis iš Lietuvos prieš šešis dešimtmečius pasitraukusių menininkės ir inžinieriaus sūnus, matematikas ir filosofas, į Kolumbijos politinę sceną užkopė 1994-aisiais.

Tais metais Kolumbijos universiteto rektorius A.Mockus pirmą kartą tapo Bogotos meru. Šiame poste jis buvo dvi kadencijas.

Meras ėmėsi netradiciškai įvesti tvarką Kolumbijos sostinėje, kurią smaugė nusikalstamumas, korupcija, automobilių spūstys.

Pavyzdžiui, norėdamas sutvarkyti chaotišką ir pavojingą Bogotos eismą, meras buvo pasamdęs 420 mimų reguliuoti judėjimą.

Bogotoje pritrūkus vandens, meras pasirodė reklaminiame televizijos filme. Jis prausėsi duše ir muilindamasis užsuko vandenį, prašydamas miestiečių padaryti tą patį.

Po to per du mėnesius Bogotoje vandens sunaudojimas sumažėjo 14 procentų.

Tačiau svarbiausiu savo nuopelnu A.Mockus laiko tai, kad jam būnant meru 70 procentų pavyko sumažinti žmogžudysčių skaičių Bogotoje.

Populiarumą lietuvis pelnė ir ekscentriškais poelgiais.

Kolumbijos sostinės gyventojus jis sužavėjo su žmona Adriana susituokęs cirke, liūtų narve.

O nuogas užpakalis, parodytas drausminant studentus, tapo kone jo vizitine kortele ne tik Kolumbijoje, bet ir už jos ribų.

„Lietuvos ryto” paklaustas apie pastarąjį poelgį, A.Mockus tvirtino, kad tai buvo jo atsakas į moralinį smurtą. Studentai universiteto auditorijoje triukšmavo ir neklausė jo paskaitos.

Vėliau keli studentai jau kitose auditorijose pakartojo šį dėstytojo poelgį. Už tai jie buvo išmesti iš universiteto.

Nuo apsaugos bėgo į kitą šalį

Kokią kainą už savo populiarumą moka A.Mockus?

„Man tai patinka. Būdamas populiarus turiu galimybę susipažinti su labai daug žmonių.

Vaikystėje tėvai drausdavo man bendrauti su nepažįstamaisiais.

Prisimenu, sėdint su šeima restorane, man būdavo įdomiau klausyti pokalbių prie gretimo stalo nei kalbėtis su saviškiais.

Bet dabar turiu laisvę bendrauti su kuo panorėjęs. Ne visiems žmonėms tenka šitokia laimė”, – sakė pašnekovas, kuriam populiarumo našta nėra per sunki.

Kita medalio pusė – reta proga pabūti vienam arba tik su artimiausiais žmonėmis.

Atvykęs į tėvų gimtinę A.Mockus džiaugėsi galėsiąs vaikščioti laisvai.

Kolumbijoje jis nuolat yra saugomas. Prezidento rinkimų kampanijos metu lietuvį ir jo šeimą lydėjo būrys ginkluotų vyrų, dabar – du apsaugininkai.

„Prieš mane saugančius policininkus gyvenu kaip nuogas. Kartais tai vargina.

Prieš pusantro mėnesio išėjau su dukterimis pasivaikščioti į parką be apsaugos.

Pažeidžiau tvarką, bet labai norėjau atsikvėpti. Per penkerius metus esu pasprukęs du kartus”, – prisipažino A.Mockus.

Kolumbijos lietuvis prisipažino nemokantis ilsėtis. Netgi susirgęs jis „gydosi” darbo terapija. Šią savybę sako paveldėjęs iš motinos.

Būti vienam jam – didžiulė prabanga. Prieš dvejus metus viešėdamas Brazilijoje, Antanas pasinaudojo proga, kad ten jo niekas nepažįsta.

Sėdęs į autobusą vyras važiavo be tikslo šimtą kilometrų, nakvojo pirmoje pasitaikiusioje vietoje.

Į Bogotą jis grįžo atgavęs jėgas.