Tolimos šalies jaunuolių grupelė tam nepagailėjo lėšų ir laiko
Grupelė japonų studentų į Kauną atvyko pamatyti, kur gyveno ir dirbo žymus jų tautietis konsulas Čijūnė Sugihara, per karą išgelbėjęs nemažai žydų. Besisvečiuodami mieste jaunuoliai suko galvą, kaip japoniškai užrašyti kai kurių Kauno Šv.Mato katalikiškosios gimnazijos gimnazistų vardus, tenkino Vytauto Didžiojo universiteto studentų smalsumą.
Mažai ką žino
Svečiai – Vasedos universiteto studentai ir administracijos direktorius Hirojukis Jamagučis yra Hirajamos Ikuo savanorių centro prie universiteto nariai. Rugsėjis pasirinktas todėl, kad Japonijoje šiuo metu moksleiviams ir studentams dar tęsiasi vasaros atostogos, o Lietuvoje jos jau pasibaigusios ir mokymo įstaigos vėl pilnos.
„Vasedos universitete mokėsi Čijūnė Sugihara, Japonijoje visi jį gerbia, tačiau mažai ką žino. Ši kelionė – gera galimybė susipažinti su jūsų kraštu iš arčiau bei pristatyti savo šalį”, – sakė H.Jamagučis.
Sumanymas vykti į užsienio šalį, kurioje studentai savanoriai galėtų giliau pažinti savo tautiečius, padiskutuoti apie jų darbų reikšmę, o kartu ir tos šalies kultūrą, tradicijas, žmones bei jiems pristatytų savąsias, yra pirmas savanorių klubo istorijoje. Ketverius metus gyvuojantis klubas rengia aplinkosauginius, žmogaus teisių, taikos, žemdirbystės, švietimo, pagalbos katastrofų aukoms, kultūrinių mainų projektus Japonijoje ir už jos ribų.
Dvidešimt vienų metų Tatsujas Kamanakas, trečio kurso teisės studentas, teigė kelione į Lietuvą susidomėjęs, nes nori būti diplomatu, kaip ir Č.Sugihara. Prieš atvykdamas į Lietuvą vaikinas ieškojo informacijos apie minėtą savo šalies didvyrį, tačiau tą padaryti buvo nelengva. „Jis pats beveik nekalbėjo apie tai, ką darė, neužsirašinėjo. Todėl skaitant kitų parašytas knygas apie Sugiharą neaišku, tiesa rašoma, ar ne”, – sakė T.Kamanakas.
Pasak jo, svarbu žinoti apie žydus nuo holokausto gelbėjusį tautietį. Tranzitinės vizos, kurias Č.Sugihara išdavė prieš Japonijos vyriausybės valią, tada išgelbėjo apie 10 000 Lietuvos, Lenkijos ir net Vokietijos žydų gyvybę.
Ravėjo vyšnaites
Apsilankę Japonijos ambasadoje, apžiūrėję sostinę japonai ėmėsi ravėti sakuras Kauno Nemuno saloje. Šios vyšnaitės, miestui dovanotos Tekančios saulės šalies atstovų, simbolizuoja tautų draugystę.
Pirmadienį studentai visą dieną praleido… mokykloje. „Šv.Mato katalikiškosios gimnazijos Jaunųjų miškininkų būrelio vadovas Ramūnas Zeniauskas kartais į Vytauto Didžiojo universiteto Japonistikos centrą ateina pasimokyti japonų kalbos. Jis mums ir pasiūlė užsukti į šią mokyklą”, – pasakojo Japonistikos centro darbuotoja Kristina Barancovaitė, viena šio projekto organizatorių ir vertėjų.
Įžengę į Š.Mato katalikiškosios gimnazijos aktų salę pamatėme galybę gimnazistų ir kelis japonų studentus. Skambėjo muzika. Kvietimas prie scenos pribėgti dvidešimčiai moksleivių buvo įvykdytas akimirksniu. Norintieji buvo aprengiami kimono ir nufotografuojami. Šias nuotraukas moksleiviams japonai ketino palikti atminimui.
„Labai patogus drabužis. Net nesinori jo nusivilkti”, – nulipusi nuo scenos kalbėjo vienuoliktokė Laura Kavaliauskaitė.
Ji renginyje dalyvavo kartu su dviem klasės draugėmis. Kitiems bendraklasiams vyko pamokos.
„Tikrai nesigailiu, kad atėjau. Susidomėjau Japonija. Pasiieškosiu daugiau informacijos apie šią šalį”, – sakė L.Kavaliauskaitė. Ji ir klasės draugė Gintarė Žemaitytė sakė supratusios kalbos mokėjimo svarbą. Kol kas jos su japonais galėjo bendrauti tik angliškai.
Gimnazistėms įspūdį padarė svečių draugiškumas.”Mes visi su jais norėjome nusifotografuoti. Nė vienam neatsakė”, – teigė G.Žemaitytė.
Išsiskyrė drąsa
T.Kamanakas labai laukė viešnagės Lietuvoje ir dėl dar vienos priežasties: paprasti turistai neturi galimybės šalį pamatyti iš taip arti: pabūti dieną mokykloje, pabendrauti su studentais.
Po dienos, praleistos Šv.Mato katalikiškojoje gimnazijoje, jis teigė pastebėjęs nemažai skirtumų tarp lietuvių ir japonų moksleivių. „Japonai labai kuklūs. Net jei jie ir žino atsakymą, geriau patylės ir garsiai jo nepasakys. O čia moksleiviai, kurie turėjo klausimų, drąsiai mūsų klausinėjo”, – kalbėjo trečiakursis.
Gimnazistai domėjosi geišomis, sušiu, prašė padainuoti japoniškai. Studentai teigė, kad tam nesirengė ir labai kuklinosi dainuoti, tačiau paskatinti ovacijų nusileido.
Vertė vardus
T.Kamanakas su tautiečiais moksleiviams ne tik pasakojo apie savo šalį, bet ir ją parodė. Svečiai atsivežė filmą, vyriškų ir moteriškų kimono, parengė japoniškų šokių. Taip pat rodė, kaip atrodytų vienas ar kitas lietuviškas vardas, užrašytas japonų kalba.
„Sunku jūsų vardus užrašyti, nes jie visai kitaip tariami. Reikia nemažai pagalvoti. Kad būtų lengviau, vardus iš pradžių prašydavome užrašyti lietuviškai”, – sakė T.Kamanakas.
L.Kavaliauskaitė, rankose laikydama lapą su trim hieroglifais, pasakojo, kad vienas jų reiškia eleganciją, kitas – erdvę, trečias – linksmumą. Ar toks apibūdinimas atitinka moksleivės būdą? „Dalis tiesos yra”, – teigė Laura.
Grįžo vos atvykusi
Kartu su T.Kamanaku į Kauną atvyko ir trys merginos. Tačiau viena jų turėjo skubiai grįžti, nes mirė jos senelė. „Iš viso norinčiųjų čia už savo pinigus atvažiuoti buvo dvylika. Tačiau kai kurie atsisakė, išgirdę apie išaiškintus teroristų planus Jungtinėje Karalystėje, kitų norams nepritarė tėvai.
Dar vienai japonei, Mijuki Akitai, į Kauną važiuoti nereikėjo, nes ji čia studijuoja. Šiemet mergina pradėjo antrąjį Vytauto Didžiojo universiteto Baltijos studijų programos kursą.
Šiai grupelei ir jos vadovui talkininkavo ne tik K.Barancovaitė, metus studijavusi minėtame Vasedos universitete, bet ir Mindaugas Indriūnas, toje aukštojoje mokykloje praleidęs taip pat metus ir tik neseniai grįžęs.
Prasideda nuo nuoširdumo
VDU Japonistikos centre, įsikūrusiame Sugiharos namuose (buvusiame Japonijos konsulate Kaune) tarp svečių ir lietuvių moksleivių, studentų vykusios diskusijos apie Č.Sugiharos humanistinę veiklą tik iš dalies pateisino organizatorių lūkesčius. Kalbos, kaip būtų galima pasinaudoti japonų diplomatų pavyzdžiu šiais laikais, pasisuko apie Japoniją.
Lietuvių jaunimas svečių vienas per kitą klausinėjo, kokių įspūdžių šie patyrė Lietuvoje, domėjosi japonišku maistu, kitais žemiškais dalykais.
Tačiau, pasak H.Jamagučio, bet koks nuoširdus bendravimas padeda kurti atvirą pilietinę visuomenę, ugdo humanizmo ir tolerancijos dvasią. Ne veltui Sugiharos namuose veikia „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę”. Japonai teigė, kad sulaukę šitokio dėmesio sau ir savo šaliai jie norėtų į Lietuvą atvykti ir kitais metais, tik jau su gausesne delegacija.