Sereika: silpniausia VSD vieta – vadovas

Buvęs ilgametis Valstybės saugumo departamento darbuotojas prakalbo apie metų metus brendusias negeroves šioje specialiojoje tarnyboje. Jo teigimu, didžiausia blogybė, kad saugumas nesugeba atsispirti politikų spaudimui.

„Pradedant nuo KGB rezervo skandalo departamentas visa jėga dirbti negalėjo. Tai buvo matyti plika akimi”, – vakar interviu LŽ sakė buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) Alytaus apygardos vadovas, parlamentaras socialdemokratas 40 metų Albertas Sereika.

Dvylika metų VSD dirbęs dabartinis politikas neslepia apie dabar skandalų purtomą specialiąją tarnybą žinąs daugiau nei kiti kolegos Seime.

– Jūsų akimis, kas vyksta VSD? – vakar LŽ klausė Seimo nario.

– Noriu pradėti nuo to, kad man vertinti viso departamento darbą nėra korektiška. Blogai vertinti jo negaliu, nes ten likę mano kolegos, draugai, su kuriais kartu kūrėme departamentą. Vytautas Pociūnas buvo vienas iš jų. Su juo kartu pradėjau dirbti, jį pažinojau geriau negu daugelis.

Bet manau, kad turiu teisę pasakyti, kas dabar ten vyksta. O vyksta procesas, kuris prasidėjo prieš kokius penkerius metus, kai VSD atėjo vadovauti Mečys Laurinkus. Tada departamentas pasidarė aiškiau politiškai angažuotas. Iki tol mums pavykdavo išvengti tos bėdos. Nepaisant to, kad dirbo tie patys žmonės, su tomis pačiomis politinėmis simpatijomis ir antipatijomis, bet iš tiesų mes, vadovai, buvau vienas iš jų, darėme viską, kad nebūtų rodomos jokios aiškesnės politinės nuostatos.

Lygiai taip saugojome savo reputaciją, kad iš departamento nenutekėtų jokia informacija. To pavyko išvengti net kuriantis departamentui, nors tas steigimosi procesas buvo be galo sunkus. Buvo laikas, kai dirbdavome po tris mėnesius negaudami atlyginimų. Tiesiog nebuvo pinigų.

Aišku, galite man priekaištauti, kad galbūt buvau pirmasis, išnešęs medžiagą iš Saugumo departamento. Bet kai aš nešiau medžiagą, nedariau to slapta, po skvernu, pats tuomet paskambinau Pociui (laikinajam VSD vadovui – aut.) ir pasakiau, ką rengiuosi daryti ir pasakiau, kad tai padarysiu ir pasakiau priežastį, kodėl taip padarysiu. Turėjau visas galimybes tą medžiagą perduoti kaip nors kitaip – kaip tas vyksta dabar.

Su Laurinkaus atėjimu VSD susiformavo nauja tradicija: kai kurią informaciją galima pateikti visuomenei. Pateikti primityviausiu būdu – nutekinant į spaudą. Kurią informaciją nutekinti, kurią – ne, spręsdavo patys aukščiausi žmonės. Tai ypač akivaizdu buvo per Pakso istoriją (prezidento Rolando Pakso apkaltos – aut.). Tada informacija, iš vakaro išgirsta slapta klausantis pokalbių, kitą dieną patekdavo į laikraščius.

Informacijos nutekėjimas – katastrofa tarnybai. Tai turbūt didžiausia žala, kurią galima padaryti VSD. Kol patys sau nepasakys, kad gana, taip negalima, tol departamentas normaliai dirbti negalės.

Uždelsto veikimo bomba

– Pastaruoju metu daug kalbama apie prastą psichologinę atmosferą VSD.

– Kad ir kaip banaliai skambėtų, buvo visiškai pamintas darbas iš idėjos. Anksčiau jo būta daugiau. Prasidėjo darbas tik dėl karjeros. Atėjo nemažai jaunų žmonių, jie norėjo karjerą daryti greitai, kai kam iš jų pavyko.

Štai pavyzdys: tada, kai Pociūnas (Vytautas Pociūnas – rugpjūtį Breste žuvęs saugumo pulkininkas – aut.) buvo paskirtas į Gardiną, jauna karininkė, vos apšilusi kojas VSD, išvažiavo dirbti į Lietuvos konsulatą Valensijoje (Ispanija). Išvažiuoti dirbti į konsulatą norėjo labai daug kas – ir dėl materialių dalykų, ir darbas įdomus. Į konsulatus važiuodavo tie, kurie būdavo arčiau vadovų. Pulkininkas važiuoja į Gardiną, o leitenantė – į Valensiją.

Ši situacija viduje sukėlė didelį erzelį. Buvo gabesnių ir labiau nusipelniusių, daugiau nuveikusių žmonių, kurie tikrai norėjo važiuoti. Tokių paskyrimų buvo nemažai, o tai griovė departamentą iš vidaus.

Nekalbu apie atlyginimų politiką. Darbo užmokestis VSD priklauso ne nuo darbo rezultatų, o nuo sutarimo su valdžia.

– Todėl Pociūno žūtis išprovokavo tokį sprogimą?

– Situacija departamente jau buvo įtempta. Darbuotojai mato, kas vyksta, – dalis informacijos tendencingai nutekinama, kita dalis įkišama į stalčių. Sprogo Laurinkaus palikta uždelsto veikimo bomba. Jis ramiai kaitinasi Ispanijoje, o mes turime murkdytis purve.

Žaidė politinius žaidimus

– Ar teisingi teiginiai, kad Pociūnui išvažiavus į Gardiną buvo išblaškyta visa jo vadovauta trečioji valdyba, kad jos veikla labai susilpnėjo?

– Valdyba yra išlikusi, atlieka funkcijas. Nelaikyčiau reikšminga vieno pareigūno veiklos. Jis dirbo drauge su kolektyvu. Tikrai nieko bloga nenoriu pasakyti apie Vytą. Galbūt jei jis būtų likęs, kai kurie darbai būtų atlikti geriau. Tačiau tai tik hipotetiniai svarstymai.

Trečioji valdyba, atsakinga už energetinį ir ekonominį saugumą, ilgą laiką buvo vienas stipriausių VSD padalinių. Ten dirbo kvalifikuočiausi pareigūnai. Pastaruosius 8 metus darbas vyko nuosekliai, be didesnių sukrėtimų, pareigūnai žinojo, ką darys po savaitės, po mėnesio. Bijau, kad po šio skandalo valdybos pajėgos gali susilpnėti. Kas norės eiti dirbti į skandalų krečiamą padalinį?

– Ar esate susidūręs su tuo, kad būtų manipuliuojama VSD pareigūnų surinkta medžiaga ginant kurio nors politiko ar verslininko interesus?

– Kuo daugiau miglos, tuo lengviau daryti visokius demaršus ir politines akcijas.

Liūdnai pagarsėjusi „Alitos” byla – vienas iš tokių pavyzdžių. Manau, departamentas Vyriausybei turėjo pateikti visą surinktą informaciją (o pastarosios reikalas buvo spręsti, ką daryti), o ne manipuliuoti – esą nieko nežinome, nieko neturime, vėliau išmesti vieną informacijos dalį, vėliau – kitą. Bandyta žaisti politiką, užsitarnauti tam tikrų politinių jėgų palankumą.

Mano įsitikimu, bet kokia VSD surinkta informacija, jeigu ji tampa pažyma, privalo pasiekti adresatą – Vyriausybę, Prezidentūrą. Negalima rinkti informacijos šiaip sau, dėl visa ko.

Pažeidžiamas vadovas

– Kaip dabar vertinate VSD generalinio direktoriaus Arvydo Pociaus elgesį? Kai jo vadovaujama tarnyba pateko į skandalo sūkurį, saugumo darbuotojai surengė reidą į laikraščio redakciją, konfiskavo tiražą, sulaikė redaktorių. Negana to, kasdien pateikiama vis nauja skandalo versija.

– Blogai pasielgta visais atžvilgiais, dėl viešųjų ryšių – taip pat. Jeigu jau daroma tokia operacija, geriau, kad ji būtų atlikta slapta, be triukšmo. Dabar, atrodo, buvo specialiai daroma garsiai.

Ko siekta? Man iki šiol neaišku. Matau, ko pasiekta. Informacija, mano akimis buvusi nesvarbi, dabar išpūsta iki begalybės. Departamente sugriautas pasitikėjimas vienų kitais. Atliekamas vidaus tyrimas, apklausiami žmonės. Tikras chaosas.

Pradedant nuo KGB rezervo skandalo (Seimo komisija nustatė, kad VSD vadovas Arvydas Pocius buvo įrašytas į KGB rezervo sąrašą – aut.) departamentas visa jėga dirbti negalėjo. Tai buvo matyti.

– Bet kodėl? Juk kalbama tik apie vieną asmenį?

– Tai pirmas asmuo, jis formuoja departamento politiką. Jeigu to asmens reputacija pašlyja, dėmė tenka visam VSD. Mikroklimatas įstaigoje – tikrai ne pats geriausias.

Po rezervo skandalo Pocius neturėjo atspirties taško. Jį bet kas galėjo pastumti, primindamas tą istoriją. Galvojant apie tarnybą spręsti reikėjo tada. Pociui galbūt buvo įmanoma rasti pareigas VSD ir būtų išvengta dabartinių bėdų. Dabar daug sunkiau taisyti situaciją. Manau, būtina išsamiai patikrinti visą VSD korpusą.

Vadovauti VSD turėtų žmogus iš šalies – stipri asmenybė, vadovas, galintis ramiai bet kuriam politikui pasakyti: „Ne, jums žinoti to nevalia”.