„Šiame bute beveik neliko senų daiktų, primenančių praėjusį mano gyvenimą. Viską išmečiau ne tik iš atminties, betir iš stalčių”, – pravėrusi ryškiomis spalvomis švytinčių namų duris, prisipažino dainininkė Eva.
Prieš metus skausmingai išsiskyrusi su vyru ir prodiuseriu Jurgiu Gyliu, šiandien 32 metų moteris glaudžia sūnus Simoną (10) bei Kristupą (8) ir teigia vėl esanti laiminga. „Klubui” ji sutiko papasakoti apie savo skandalingąsias skyrybas, kurias dar taip neseniai plačiai aptarinėjo ne tik jos kolegos, bet ir spauda.
– Po skyrybų pasklido kalbos, kad judviejų su Jurgiu santuoka nutraukta fiktyviai, surežisuota siekiant išsaugoti turtą.
– Per žiniasklaidą paskleisti tokie gandai skaudino, ypač išgyvenau dėl vaikų. Juos klasės draugai pradėjo pešioti, į mane žmonės ėmė žiūrėti kreivai. Girdėjau daug nemalonių replikų. Bet juk tai neteisinga: jei vienas žmogus apsikiaulino, jis ir turi išsrėbti tą jovalą, o ne kitas. Šie metai man buvo baisiai sudėtingi asmeniniame gyvenime. Tas šešėlis velkasi iki šiol. Net profesinėje veikloje.
– Skyrybos turėjo įtakos muzikos karjerai?
– Sumažėjo koncertų, buvo visiškas štilis. Muzikinė veikla strigo arba judėjo labai lėtai – tik vasarį išleidome naują albumą, jo kūryba truko net dvejus metus. Ir ant scenos lipau per kančias – norėjosi verkti, o reikėjo linksminti publiką. Bet atsitiesiau. Privalėjau, vien tik dėl vaikų.
– Antras albumas „Įsimylėjus tave” skiriasi nuo pirmojo. Atrodo, pagaliau radai savo stilių. Per pastaruosius metus pakeitei darbo komandą, muziką, asmeninį gyvenimą, namus.
– Nuo trisdešimties pradėjau naują gyvenimo etapą. Dabar jau žinau, ko noriu. Nors buvo daug praradimų ir man, ir vaikams, dabar geriausias mano amžiaus tarpsnis.
Bendrų nuotraukų neplėšiau ir nedeginau
– Vaikams trūksta tėvo?
– Žinoma. Kad ir kaip klostytųsi tėvų santuokinis gyvenimas, vaikams tėvo niekas nepakeis. O niekas ir nekeičia. Kiek įmanoma, tiek vaikai bendrauja su tėvu, seneliais ir kitais giminaičiais. Visi jie – nuostabūs žmonės, išskyrus vieną.
– Su Jurgiu visai nebendrauji?
– Nesu iš tų, kurie ilgai laiko pyktį, bet ši situacija išskirtinė.
– Suplėšei ir sudeginai visas bendras nuotraukas?
– Neplėšiau ir nedeginau nuotraukų. Iki skyrybų maniau, kad įmanoma tai padaryti taikiai ir humaniškai. Nenusisekus bendram gyvenimui, galima paspausti vienas kitam ranką, pasidalyti užgyventą turtą ir išsiskirti draugiškai, bent dėl vaikų. Pasirodo, su kai kuriais žmonėmis tai neįmanoma.
Viskas sugriuvo po trisdešimtojo gimtadienio, nors tęsėsi beveik metus. Ilgai tikėjau, kad viskas dar gali būti gerai. Tačiau vieną dieną supratau, kad dėl šio žmogaus nepajudinsiu nė piršto. Daugiau nenoriu jo matyti.
– Bet kartu pragyvenote dešimt metų. Per tą laiką jis taip smarkiai pasikeitė?
– Supratau, kad visai jo nepažįstu. Nors per dešimt metų turėtum pažinti žmogų kaip nuluptą, bet… Jis išbarstė visą mūsų turtą. Vieniems prasiskolindavo – skolindavosi iš kitų, liūnas vis didėjo. Viską sužinojau tik tada, kai gavau kvietimą į teismą.
Buvau finansiškai priklausoma
– Jis nebandė teisintis prieš tave?
– Jis man toliau melavo. Tai man buvo nesuvokiama. Mano tėvai susituokę beveik 40 metų, visada mačiau idealų šeimos paveikslą. Kad ir kada tėtis grįždavo vakare, tėvai susėsdavo prie stalo aptarti dienos reikalų. Pinigai buvo bendri, tačiau mokesčius visada mokėjo tėtis. Maniau, tai normalu. Ir savo šeimoje niekad nesikišau į finansinius reikalus, nemokėjau net mokesčių knygelės užpildyti, viską tvarkė Jurgis.
Ištekėjau 21-erių – manau, gerokai per anksti. Dar buvau naivi, vaikiška, tėvai visad laikė mane už trumpo pavadžio. Ir studentaudama neturėjau jokios laisvės. Maniau, ištekėsiu, galėsiu gyventi atskirai, mėgausiuos nepriklausomybe. Tačiau po vestuvių viskas buvo ne taip, kaip įsivaizdavau.
Greitai gimė Simonas, po dvejų metų Kristupas. Nuolat krapštydavome centą prie cento. Aš niekur nedirbau, sėdėjau tarp keturių sienų – vos neišprotėjau nuo baisios vienatvės. Būdavo, jei vyras pasako, kad grįš šeštą vakaro, o grįžta penkiomis minutėmis vėliau, aš jau užsiraukusi ir nesikalbu.
Atėjus santykių krizei, visada galvodavau, kaip ir iš ko be vyro gyvensiu, juk mano darbas neneša pastovių pajamų. Jei būčiau buvusi finansiškai nepriklausoma, jau seniai būčiau išsiskyrusi. O tada pati net benzino nemokėjau įpilti. Buvau visiška blondinė!
– Kol vieną dieną su dviem berniukais atsidūrei gatvėje…
– Su vaikais išsinuomojome vieno kambario butą. Kol pakavau pirmas dėžes, nieko nenorėjau, tik žliumbti. Tačiau net paverkti nebuvo kada – reikėjo greičiau kraustytis.
Vaikams tai stengiausi pateikti kaip linksmą nuotykį. Bandžiau įrodyti, kad išnuomotame bute bus smagiau gyventi – jie turės balkoną tik savo žaidimams. Vaikai tampė dėžes, krovė daiktus net nezyzdami. Juos tai tik užgrūdino. Kai vakare ar dieną turėdavau dirbti, jie išmoko rūpintis vienas kitu, darytis valgyti, tapo savarankiški.
Ne visi vyrai – kiaulės
– Kaip nepalūžai: skyrybos, netekai namų, nesisekė karjera?
– Galima palūžti, bet kas toliau? Ir aš nesu tokia stipri, kad galėčiau kalnus ant pečių tempti. Tuo metu mano lentynėlėje stovėjo kelios pakuotės raminamųjų. Juos rinkdavausi pagal stiprumą. Suguldydavau vaikus į lovas, pasileisdavau muziką ir šokdavau pasiėmusi taurę brendžio. Jei nori išsiverkti, gali užsidaryti namie dienai ar dviem, tačiau turi grįžti. Reikia gyventi toliau. Ir gyventi gerai.
– Ar po tokios išdavystės nepraradai pasitikėjimo žmonėmis?
– Nė kiek. Nevertinu visų žmonių pagal vieno poelgius. Tik nebesu naivi. Džiaugiuosi, kad šią gyvenimo pamoką gavau ne per vėlai, kad buvo šalia tėvai, draugai, kurie man padėjo. Dėl vieno žmogaus apgaulių neketinu nusigręžti nuo kitų arba manyti, kad visi vyrai – kiaulės.
– Netiki šiuo posakiu?
– Netikiu. Esu impulsyvi: jei myliu, tai maksimaliai, jei nekenčiu, tai stipriai. Greitai žmonių neprisileidžiu, turiu patikrintų draugų.
– Dabar tu savarankiška, nepriklausoma… Daugelis vyrų tokių moterų bijo.
– Net labai bijo. Tačiau dabar supratau, kad moteriai būti tokiai būtina.
Dabar bijau žodžio „vedybos”
– Ar galvojai, kad galėtum pamilti kitą žmogų, sukurti naują šeimą?
– Būti su mylimu žmogumi nebijau, bet baiminuosi žodžio „ištekėti”. Šalia sutuoktinio gali vaikščioti susivėlusi, aprėkti jį ir net neatsiprašyti, nes manai: „Juk vis tiek trinamės vienoje erdvėje, mus sieja bendri daiktai, namai, spaudai pase”. O kai nesi susituokęs, apsvarstai, ar verta trankyti durimis.
Be meilės gyventi sunku. Kai esi įsimylėjęs, viskas aplinkui švyti, gali nemiegoti naktimis ir su šypsena daryti tai, ko nemėgsti: virti valgį, tvarkyti kambarius, skalbti. Net tai teikia malonumą ir leidžia pasijusti laimingai.
– Dabar tokia ir atrodai.
– Tokia ir esu. Tačiau gyvenimo patirtis suteikė išminties: dviejų žmonių meilė turi būti tik jų reikalas.
Galų gale niekada negali būti tikras, kad dabartiniai santykiai tokie išliks amžinai. Niekada nežinai, kaip viskas susiklostys. Tačiau esu pasiryžusi tikėti šian- diena ir ja mėgautis.