Nuolat lyginate save ir savo karjerą su draugų sėkme? Dažnai esate nepatenkinti gyvenimu ir geidžiate kitokio? Tik ar pagalvojate, kad esate daug geresni už kitus? Ne? O vertėtų…
„Nuo vaikystės daug sirgau, ir tai paskatino begalę vaikiškų kompleksų, atsirado keistų baimių ir stereotipų. Nesupratau, kas esu, kokia galiu, noriu ir turiu būti”, – pasakojo Giedrė. Vėliau ją tiesiog apsėdo lyginimo su kitais sindromas: mergina nustojo bendrauti, ėmė nekęsti darbo, jautėsi nevykėle. „Lyginau save su visu pasauliu – visi ir viskas atrodė didesni ir geresni už mane”, – prisimena mergina.
Dauguma merginos savijautos požymių liudija, jog ją kankino savęs lyginimo su kitais sindromas, kurį tam tikru gyvenimo laikotarpiu išgyvename kone kiekvienas. Kas nutinka, kad pradedame skųstis savimi ir idealizuoti aplinkinius? Kaip spręsti iškilusią problemą? Ar užtenka pasakyti sau, kad esu unikalus, – ir tuo visi rūpesčiai baigsis?
Iš kur jis?
Psichologė Viktorija Grigorjeva sako, jog lyginimo sindromas atsiranda paauglystėje ir trunka visą gyvenimą, pasikartodamas maždaug kas septynerius metus. Septynmečio krizės laikotarpiu sindromai „paaštrėja”, žmogus tampa jautrus, nustoja pasitikėti savimi, tarsi iš naujo grįžta į savęs. Pasak psichologų, apie 30 proc. tėvų savo vaikams iki penkerių metų „įdiegia” programėlę, koks jis turi būti. Ėmęs savarankiškai mąstyti sprendžia, kokiu būti nori jis pats. Būtent todėl psichologai, dirbdami su pacientais ir bandydami atrasti, kur slypi problemos ištakos, „kapstosi” po vaikystę.
Kitas veiksnys – draugai. Jaunystėje, ypač paauglystėje, atsiranda baimė save parodyti, nes žmogus pats savęs nepažįsta. Jis mąsto: „Jau geriau būsiu kaip kokia nors žvaigždė, ir niekas nesupras, koks esu išties”.
Kovos taktika
Net keletą metų lyginimo sindromas kankino Giedrę, kol ji nusprendė kovoti su šia problema. Pradėti nebuvo lengva. „Maniau, kad kovoju su visu pasauliu, o pasirodo, kovojau tik su savimi”, – kalbėjo ji. Giedrė pradėjo analizuoti save.
Taigi ir jūs galite sau padėti – tereikia pasiryžti ir gerokai padirbėti. Gerai apsvarstykite, kas yra svarbu, ko norite, siekiate, apie ką svajojate ir niekada to nepamirškit. Prioritetai jums bus kaip kelrodė žvaigždė į tikslą. Būtent jie ir padės suprasti, kas jums svarbu, kas mažiau reikšminga. Antroji užduotis – pokalbis su savimi. Lapelyje užrašykite, kokį save įsivaizduojate po mėnesio, ko trūksta, kad būtumėte savimi patenkintas. Apmąstykite, ką tuojau pat galėtumėte padaryti, kad būtumėte arčiau tikslo.
Psichologė teigia, jog „kitų nuomonė kaip veidrodis – matai save jų akimis ir atsirenki, kas tau tinka ir ką nori priimti”. Tad norėdami išvengti lyginimo sindromo bei jo poveikio, turite įdėmiai išklausyti aplinkinių nuomonę. Tokį kitą žingsnį žengė Giedrė, norėdama atsikratyti bjauraus įpročio lyginti save su kitais.
Per dieną išgirstą ne vieno asmens nuomonę išklausydavo, o grįžusi po darbo viską permąstydavo, analizuodavo ir stengdavosi susidaryti kiek įmanoma objektyvesnį įspūdį apie įvykį ar žmogų.
Žinoma, pradėjus kovoti su šia problema svarbu nepamiršti būti savimi. Nereikalaukite iš savęs neįmanomų ar paprasčiausiai nereikalingų dalykų, nebūkit perfekcionistai.
Geriau pripažinkite savo silpnąsias vietas tarsi jus individualizuojantį bruožą.
„Praėjo daug laiko, kol prisipažinau pati sau, jog išties nuolat lyginu save su kitais. Suvokti šią problemą buvo nelengva, nes ji atrodė kaip silpnybė, o silpna būti nenorėjau”, – atvirauja Giedrė.
Nevalia pamiršti ir svarbiausių savo gyvenimo žmonių, kurie galėtų ir norėtų padėti – tai šeima, artimieji, draugai, mylimieji. Jie yra geriausia informacija jums apie jus pačius. Nebijokite klausti, kalbėti, atvirauti – jie mielai padės, patars, pagelbės.
Sėkmė neaplenks
„Dabar galiu drąsiai sau pripažinti, kad jaučiuosi puikiai, nors nesu tobula nei kūnu, nei siela. Esu daug saugesnė nei tada, kai visi aplinkiniai atrodė kur kas geresni, gražesni, protingesni”, – džiaugiasi Giedrė. Ji pripažįsta, jog kelias į santarvę su savimi nebuvo lengvas, dažnai tekdavo suklysti ir susitaikyti su tuo, tačiau jai pavyko atrasti save ir nustoti norėti būti kitais.
„Kai būna išties sunku, žmogus neretai pats save nustebina savo vidine stiprybe”, – įsitikinusi mergina.
Tad nenuleiskite rankų ir nenukabinkite nosies, jei pirmas kovos su savimi kartas ir nebus sėkmingas. Čia visai kaip virtuvėje – pirmas blynas prisvilęs, bet labai pasistengus po kiek laiko kiti kepiniai būna giriami…