Gali būti, kad chaotiški vėlyvajam etapui priklausančių van Gogo paveikslų sūkuriai mokslui nusipelnė taip pat, kaip ir menui. Fizikai mano, kad kai kurie genialiojo dailininko darbai itin tiksliai atspindi sudėtingą turbulencijos reiškinį – fenomeną, kuris slepiasi už nelygaus lėktuvo skrydžio, debesų formavimosi ir vandenyno srovių tekėjimo.
Kentėjo nuo epilepsijos
Tris labiausiai mokslininkus jaudinančius paveikslus „Žvaigždėta naktis”, „Kelias su kiparisu ir žvaigžde” ir „Kviečių laukas su varnomis” Vincentas van Gogas nutapė prieš pat mirtį, kentėdamas nuo ilgai trunkančių epilepsijos priepuolių.
Chosė Luisas Aragonas, Meksikos nacionalinio autonominio universiteto fizikas, mano, kad van Gogo haliucinacijos galėjo suteikti jam galimybę matyti tokius reiškinius, kurių kiti nemato, pavyzdžiui, tai, kaip veikia turbulencija.
Vienas menininko gydytojas pastebėjo, kad jo priepuoliams buvo būdingos regos ir klausos haliucinacijos. Pats van Gogas tai apibūdino kaip „audrą viduje”.
Dailininką persekiojo dažnos vizijos, taip pat neišprovokuoti pykčio, sutrikimo ir baimės protrūkiai. Kelis kartus pats to nesuvokdamas dailininkas kėsinosi į draugų gyvybes.
Ch.L.Aragonas, padedamas fizikų ir matematikų iš Meksikos, Ispanijos ir Oksfordo, aptiko, kad šviesos ir tamsos raštai van Gogo paveiksluose atitinka Kolmogorovo skalę – turbulentinės tėkmės modelį. Jį 1941-aisiais aprašė rusų mokslininkas Andrejus Kolmogorovas.
Remdamiesi šia formule, fizikai gali numanyti dalelių greitį ir kryptį skysčiuose, šioms sąveikaujant su kitomis dalelėmis. Šis modelis gali būti stebimas iš kamino rūkstant dūmams ar net taikomas užsienio valiutos kurso svyravimui.
Paveikslai unikalūs
„Žvaigždėta naktis” ir kiti kupini aistros van Gogo paveikslai buvo nutapyti sunkiu ligos laikotarpiu, todėl jis galėjo užfiksuoti turbulencijos esmę.
Harvardo universiteto neurologijos profesorius Styvenas Šakteris yra įsitikinęs, kad van Gogo reginiai galėjo būti susiję su epilepsijos priepuoliais.
Dažni atvejai, kai būtent epilepsija sergantys žmonės priepuolių metu įgyja visiškai naujų potyrių, pavyzdžiui, „pakyla” iš savo kūno.
Vincentas van Gogas prarado galimybę matyti oro sroves tuo metu, kai buvo gydomas nuo psichozės.
Po to, kai nusipjovė ausį, jam buvo girdomi stiprūs vaistai ir iš jo darbų dingo spalvotieji sūkuriai.
Van Gogo „turbulentiniai” meno kūriniai iš tiesų yra unikalūs.
Mokslininkai taip pat ištyrė, kad kiti paveikslai su suformuotomis iš potėpių spiralėmis, pavyzdžiui, Edvardo Muncho „Riksmas”, neatitinka tų pačių griežtų matematinių taisyklių.
Garsūs epileptikai
Ne vien žymųjį tapytoją kankino priepuoliai. Remiantis silpnomis to meto medicinos žiniomis, kai kuriuos atvejus galima tik įtarti.
Švento Pauliaus vizijos apie kelią į Damaską – stiprūs blyksniai, laikinas apakimas ir negalėjimas valgyti – panašios į epilepsijos simptomus.
Pranašui Ezekieliui pasireikšdavo tokie epilepsijos simptomai, kaip dažnas alpimas ir nebylumo priepuoliai.
Rašytojas Fiodoras Dostojevskis panaudojo savo patirtį tam, kad sukurtų keturis savo personažus, sergančius epilepsija, tarp jų ir kunigaikštį Myškiną iš romano „Idiotas”.
Daktarai spėlioja, kad Luiso Kerolio „Alisa stebuklų šalyje” buvo įkvėpta laikinų priepuolių. Jutimas lyg kristum žemyn ar daiktų susitraukimas ir augimas taip pat yra ligos simptomai.
Paskutinius dvejus gyvenimo metus Julijų Cezarį kankino „kritimo liga”.