Dukart olimpinis, dukart pasaulio ir Europos čempionas disko metikas Virgilijus Alekna pastarąsias dienas sportinę formą palaiko kilnodamas štangą Klaipėdos Broniaus Vyšniausko sunkiosios atletikos salėje.
„Šiuo metu, kaip ir kiekvienos vasaros pabaigoje, esu apsistojęs Palangoje. Kurorto stadione pamėtau diską, o į Klaipėdą tradiciškai (jau penktus metus – Aut.past.) atvažiuoju pakilnoti štangą.
Po dviejų savaičių – rugsėjo 9-10 dienomis Štutgarte teks susirungti „Grand Prix” finalinėse varžybose. Tad stengiuosi per daug neatsipalaiduoti ir palaikyti savo sportinę formą”, – sakė 34 metų sportininkas.
Laidė juokelius
Ramiu charakteriu ir nuoširdumu garsėjantis V.Alekna treniruotes pradėjo nuo vieno geriausių Lietuvos masažuotojo Zigmo Živatkausko patartų raumenis apšildančių pratimų ir masažų. O tuoj po jų kibo į štangą ir po kiekvieno priėjimo po truputį didindamas svorį treniravosi.
„Rudenį gulomis esu pakėlęs 205 kg štangą, visada sezono pabaigoje jėgos rodikliai krenta. Kasdien su štanga nedirbu, tad Ramūnui tikrai nesu konkurentas”, – šypsodamasis Lietuvos sunkiosios atletikos rinktinės treneriui B.Vyšniauskui sakė V.Alekna.
Vienas garsiausių pasaulio disko metikų treniruotėse buvo linksmai nusiteikęs ir noriai bendravo su žiniasklaida.”Tik nefotografuokite manęs, kai kelsiu štangą, nes nuotraukos negražios išeis, kadangi keldamas sunkų svorį neįstengsiu nusišypsoti”, – neslėpdamas šypsenos laidė juokelius V.Alekna.
Varžybos sekina psichologiškai
– Ar nesijaučiate pavargęs po Europos čempionato?
– Tiesą pasakius, per Europos čempionatą nepraradau per daug jėgų. Juk per varžybas reikia tik šešis kartus nusviesti diską – ir tiek. Negi nuo tokio krūvio pavargsi. Visas darbas yra įdedamas per treniruotes. Per jas reikia atlikti po 50 metimų. O per varžybas tik demonstruojame iš anksto atliktą darbą. Tačiau, be abejo, per varžybas reikia būti psichologiškai tvirtam. Varžybos fiziškai neišsekina, tik šiek tiek pavargstama psichologiškai.
– Kaip save nuteikiate ypač svarbioms varžyboms?
– Labai paprastai, visada mąstau tik apie pergalę, ir tai padeda. Jau senokai esu pralaimėjęs, tad nesinori laužyti tradicijų.
– Kiek teko stebėti Jūsų pasirodymus didžiosiose sporto arenose, visada išliekate labai ramus.
– Tik iš šono atrodo, kad labai ramus. Tačiau visko būna, kartais galvoje sukasi pačių įvairiausių minčių.
– Bet, jei Jums ir nesiseka pirmieji bandymai, visada išliekate pasitikintis savimi ir būtinai paskutiniuoju bandymu parklupdote savo konkurentus.
– Daugiau nieko kito ir nebelieka. Jei nesusiimsi paskutiniuoju bandymu, tuomet – laisvas. Čia sukirba sportinis charakteris. Jei esi tinkamai pasiruošęs, tai ir turi įrodyti, kad gali.
Rūpi Tėvynės garbė
– Kuo Jūsų, kaip profesionalo, akimis skiriasi Europos ir pasaulio čempionatai nuo olimpinių žaidynių? Juk Europos čempionu pirmą kartą tapote tik prieš kelias savaites.
– Olimpiados ir Europos čempionatų reikia laukti ketverius metus, o pasaulio čempionatai vyksta kas dvejus metus. Reikia per tą laikotarpį pasiekti geriausią sportinę formą ir ją iki varžybų išlaikyti. Reikia viską gerai apskaičiuoti. O aš jau senstu, reikia daryti viską greičiau.
Džiugu, kad iškovojau Europos čempionato auksą, mano kolekcijoje trūko šio titulo. Ką gali žinoti, gal po ketverių metų neparodysiu tokių rezultatų ir nebeturėsiu tokios progos pasipuošti senojo žemyno čempiono titulu.
– O kaip manote, kiek laiko dar truks Jūsų sportinė karjera?
– Sunku planuoti tokius dalykus. Juk niekada negali žinoti, kada gali užklupti traumos ir sužlugdyti visus planus. Sportas yra nenuspėjamas. Vis dėlto man jau 34 metai. Artimiausiu metu mano sportinė karjera ir sportiniai rezultatai gali po truputį leistis žemyn. Nieko nežinosi. Tačiau dar norėtųsi dalyvauti Pekino olimpinėse žaidynėse ir pakovoti dėl aukso medalio.
Yra sportininkų, kurie arti 40 metų ar net perkopę šią amžiaus ribą intensyviai tęsia savo sportinę karjerą ir siekia aukščiausių apdovanojimų. Pavyzdžiui, penkiskart pasaulio ir olimpinis čempionas vokietis Larsas Ridelis vis neapleidžia disko metimo sektoriaus, nors jau yra 39-erių. Be abejo, jis jau nebe taip sėkmingai sviedžia diską kaip anksčiau, tačiau dar patenka į geriausiųjų aštuonetuką.
– Būna tokių žmonių, kurie savo karjerą baigia pačiame jėgų pakilime, kad nuolat išliktų žmonių atmintyje neįveikiami. Tikimės, kad Jūs to daryti nesiruošiate ir džiuginsite mus savo pergalėmis tol, kol tik pajėgsite?
– Aš dar pralaimėti nesirengiu. Be abejo, aukso medaliai, pergalės yra labai gražu, bet, mano nuomone, ir iškovotos žemesnės vietos yra svarbios.Vis tiek mūsų tauta yra labai maža ir olimpiadose bei pasaulio čempionatuose negali iškovoti daug medalių, tad nors ir bronzos ar sidabro žetonas labai praverstų.
Man nėra svarbu išeiti pačiame jėgų žydėjime – kai laimi vien tik auksą. Manau, dėl tokio poelgio ir sirgaliai įsižeistų, ir pačiam būtų nemalonu. Be abejo, jei nepatenki į geriausiųjų aštuonetukus, nepereini atrankinių varžybų, tuomet jau nebėra tikslo sportuoti.
Auga nauja pamaina
– Kaip vertinate tokį stebuklą, kad Lietuva nuo senų laikų visame pasaulyje garsėja disko metikais (Vaclovas Kydikas, Romas Ubartas)?
– Daug stiprių vyrų Lietuvoje yra. Istoriškai taip jau susiklostė, kad pas mus – viena geriausių disko metikų mokykla. Metai po metų vis keičiasi pamaina – vienas išeina, kitas ateina. Tokia jau tradicija. Vis tobulėjame. Labai gerai būtų, kad ši disko metikų grandinė nenutrūktų ir toliau.
– O sau pamainą iš jaunųjų Lietuvos sportininkų matote?
– Lygiavertės kol kas nematau, bet yra nemažai jaunų ir perspektyvių disko metikų. Dabar konkrečiai negalėčiau įvardinti nė vieno sportininko, kuris ateityje mane pakeis.
– O nekyla minčių, kad sūnus galėtų užsiimti šiuo sportu ir galbūt ateityje pasiektų ne ką prastesnių rezultatų nei tėvas?
– Net nežinau… Gal galėtų, jei norėtų. Kol kas nori ir reiškia susidomėjimą šiuo sportu, tačiau sūnui dar per mažai metų.
Kolekcijoje – 9 medaliai
– Bandėte kada skaičiuoti, kiek iš viso iškovotų medalių yra Jūsų kolekcijoje?
– Apie dešimt… Tiksliau – penki auksiniai, trys sidabro ir vienas bronzos. Visi labai svarbūs, net būtų sunku kurį nors vieną išskirti.
– Koks jausmas užplūsta sielą, kai tampate nugalėtoju? Tai pastaruoju metu įvyksta taip dažnai, galbūt nebeteikia jau tokio džiaugsmo ir tai tapo kaip kasdienybė?
– Visada džiugu yra iškovoti pergalę. Juk kažkada ta kasdienybė baigsis ir džiaugsiuosi, kad tik tapčiau prizininku.
– Galima sakyti, kad sporte esate iškovojęs visus įmanomus titulus – esate tapęs Europos, pasaulio ir olimpiniu čempionu. Apie kokias aukštumas dar svajojate?
– Tos svajonės pastaruoju metu jau nebėra toli siekiančios. Kiek man čia beliko sportuoti, dar keletą metelių, ir baigsiu karjerą.
Kai tik sezonas eina į pabaigą, visuomet pamąstau apie kitą ir stengiuosi susidėlioti sau uždavinius bei tikslus. Per daug svajoti nesiryžtu. Jau svajonėmis nebegyvenu, jau gyvenu realybe.
Vadovybės apsaugoje – jau 13 metų
– Be aktyvaus sporto, dar dirbate Vadovybės apsaugos departamento darbuotoju.
– Dabar kaip tik atostogauju.
– Gal šis darbas ir padeda įgauti psichologinės tvirtybės?
– Sunku pasakyti. Šį darbą pradėjau dirbti labai seniai – 1993 metais. Tada pradėjau dirbti ne iš gero gyvenimo. Buvo labai sunkus laikotarpis, kai sportas faktiškai visiškai buvo pamirštas. Aš dar nebuvau pasiekęs jokių aukštesnių rezultatų. Turėjau kažkur dirbti, kad galėčiau išgyventi ir sportuoti. Buvo laikotarpis, kai aš pusmetį nesportavau.
– Kaip manote, kokios asmeninės savybės padėjo pasiekti tokių aukštumų sporte?
– Sporte reikalingas užsispyrimas ir troškimas pasiekti užsibrėžto tikslo. Reikia sukandus dantis stengtis ir siekti tikslo, nors ir atrodo, kad tai nerealu.
Kai aš pradėjau sportuoti – 1992 metais, – Lisabonoje olimpiniu čempionu, tapo Romas Ubartas. Ir ta jo pergalė mane įkvėpė siekti tokių aukštumų. Sau pasakiau, kad privalau tapti olimpiniu čempionu ir lygiai po aštuonerių metų – 2000 metais – Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse įgyvendinau savo svajonę. Daug ką lemia užsispyrimas ir tikėjimas tuo, ką darai.
– Kas, Jūsų manymu, šiame sporte svarbiausia?
– Jėga, psichologija ir technika. Reikia greitai viską atlikti, įtempti visus raumenis ir tinkamai švystelėti įrankį. Labai daug kas daro klaidą, kad daugiau dėmesio skiria ne technikai, o jėgai tobulinti. Manau, be atidirbtos technikos gero rezultato nepasieksi.
Domisi pasaulio krepšinio čempionatu
– Pastarąją savaitę Lietuvių aistras kaitina pasaulio krepšinio čempionatas. Ar stebite rungtynes?
– Kai tik turiu laiko, visada stengiuosi pažiūrėti rungtynes ir ne tik tas, kuriose žaidžia lietuviai. Stengiuosi sekti planetos pirmenybių eigą.
– Kokį įspūdį palieka lietuvių žaidimas?
– Mūsų rinktinėje trūksta gerų žaidėjų, kurie galėtų imtis iniciatyvos. Komanda labai silpnai valdoma, nuolat paprasčiausiose situacijose klysta. Pasigendama darnaus, vieningo komandinio žaidimo.
Rinktinėje nemažai jaunų, nepatyrusių žaidėjų. Kad mūsų krepšininkai pateko tarp aštuonių pajėgiausių planetos komandų, tai jau geras pasiekimas. Aš manau, kad tokios sudėties ekipa ir negalėjo toliau nukeliauti. Lietuviai dar turėtų pakovoti dėl penktosios vietos. Manau, kad iškovos aukštesnę vietą nei 1998 metų pasaulio čempionate, kai liko septinti.
– Daug kas dėl prasto mūsų krepšininkų žaidimo kaltinimus meta vyriausiajam rinktinės treneriui Antanui Sireikai. Kaip manote, ar pagrįsti tokie kaltinimai?
– Kuo čia dėtas A.Sireika? Jis juk ne kartą įrodė, kad yra geras treneris. Žaistų geresni žaidėjai, tuomet ir treneris būtų tinkamas.
Be abejo, Lietuva – krepšinio šalis, yra daug trenerių. Galima pabandyti ką nors keisti, bet nežinau, ar iš to bus kokios naudos.
– Kas, Jūsų akimis, šiemet verčiausi pasaulio krepšinio čempionų vardo?
– Ispanai kietai atrodo, manau, jie gali finale įveikti amerikiečius. Kiek man teko stebėti jų kitus susitikimus, jie visus varžovus šluoja 15-20 taškų persvara.
– Ačiū už pokalbį.