Išbandymas Durmitoro kalnuose

Buvusią Serbijos ir Juodkalnijos Respubliką pasiekėme pačiame šalių atsiskyrimo įkarštyje.

Iš saulėtosios Albanijos į mus lietumi ir žvarboku vėju pasitikusią Juodkalniją įvažiavome gegužės 30-osios vakarą ir iš pradžių negalėjome suprasti, ką reiškia visur kur tik įmanoma – ant namų sienų, stulpų, šiukšlių konteinerių – išklijuoti ryškūs agitaciniai plakatai su užrašais „Da!” Juk kelionės po Balkanus metu, jau dešimt dienų, nė karto nesiklausėme radijo, neskaitėme laikraščių. Žodelis „Da” mus persekiojo net klaidžiojant šios Balkanų regiono šalies kalnų keliais; plakatai kabojo ir ant uolėtų šlaitų, šie užrašai daug kur buvo išpurkšti spalvotais dažais.

Pasiaiškinę sužinojome, jog juodkalniečiai taip buvo raginami palaikyti Juodkalnijos ir Serbijos atsiskyrimą. Šie plakatai jau nieko nebereiškė: gegužės 21-ąją įvykusiame referendume juodkalniečiai pritarė šalies nepriklausomybei, o mums jau grįžus į Lietuvą, birželio 3 d., referendumo rezultatus įteisino ir Juodkalnijos parlamentas.

Orams staiga atvėsus, pasidžiaugėme pasiėmę striukes ir megztinius. Jau temo, todėl suskubome ieškoti nakvynės: patraukėme link Moračos vienuolyno, tikėdamiesi, kad vienuoliai mums leis jo teritorijoje išsitiesti savo miegmaišius. Deja, vienuolyno duris radome jau užrakintas. Buvome tokie pavargę, kad užsnūdome tiesiog prie jo vartų, saugiai pasislėpę nuo lietaus po pavėsine.

Anksti ryte pramerkusi akis pamačiau netoliese stoviniuojantį senučiuką, kuris it įbestas spoksojo į mus, prašalaičius. Pamatęs, kad bundame, paskubomis pasišalino. Vienuolyno vartai jau buvo atidaryti, todėl pasivaikščiojome po puikų jo rožyną, užsukome į jaukią bažnytėlę.

Durmitoro kalnuose

Antrąją viešnagės Juodkalnijoje dieną išsiruošėme į Durmitoro nacionalinį parką. Žygiais į nuostabius Durmitoro kalnus bei pasiplaukiojimais Taros upe garsėjantis parkas yra gausiai lankomas Lietuvos ir kitų šalių turistų.

Durmitoro centre Žablijake įsigijome vietovės žemėlapį, bilietus į parką ir leidomės į kalnus. Rimtai pasiryžome įkopti nors ir ne į patį mažiausią, bet esą lengviausiai įveikiamą Savin Kuko (2313 m) viršūnę.

Buvome įspėti, kad tai užtruks gerą pusdienį, bet nenumanėme, jog šis iš pirmo žvilgsnio nekaltas nuotykis atims iš mūsų tiek daug jėgų. Visų pirma, vis sugebėdavome pasiklysti, nes ant akmenų sužymėti ženklai – nuorodos, kur turėtume eiti – daug kur jau buvo apsitrynę, neryškūs. Be to, tokiam žygiui buvome visai nepasiruošę. Kalnuose buvo labai šalta ir daug sniego, o šlaitai slidūs ir statūs, todėl gana greitai ėmėme kalenti iš šalčio dantimis, kojos kiaurai permirko, o rankos prašyte prašėsi pirštinių. Be to, keliskart vos nenusiritau žemyn. Kai iki viršūnės jau buvo visai nebedaug – užkopėme taip aukštai, kad pro debesis nebematėme apačios – staiga atsikvošėjome, kad nuėjome jau per toli. Sužvarbusiais pirštais įsikibę į žolės kupstus, nejučia pasidavėme baimei ir nenumaldomam norui grįžti. Dar kiek palypėti nutaręs vienas mūsų draugas paleido tiesiai į mane keletą nemažų akmenų, vos spėjau pasitraukti. To jau buvo per daug. Velniai nematė tos viršūnės – laikas leistis…

Pagaliau namo!

Žygiui į kalnus atidavę paskutines jėgas, užmigome tiesiog mašinoje, nakvynės paieškoms nebeturėjome jėgų. Kai ryte pramerkiau akis, mes jau važiavome toliau, į kitą mūsų kelionės maršrute esantį Juodkalnijos miestą – Kotorą. Buvome pavargę ir išalkę, todėl pasiekę šį nuostabų Romos imperijos laikus menantį senovinį miestą prie Adrijos jūros entuziazmu jau netryškome. Gaila, nes Kotoras iš tiesų gražus, o jo viduramžių senamiestis, saugomas UNESCO, net atima žadą.

Kotore praleidome vos keletą valandų, nes jau skubėjome į Dubrovniką – Kroatijos miestą, vadinamą Adrijos jūros perlu.

Sieną kirtome greitai. Virš Dubrovniko kabojo tamsūs lietaus debesys, tačiau turistų buvo daug. Didžiule tvirtovės siena juosiamu senamiesčiu, pasipuošusiu raudonų čerpių stogais, smalsiai dairydamiesi pirmyn atgal vaikštinėjo svetimšaliai su žemėlapiais rankose ir kuprinėmis ant pečių. Tikra kultūrų ir kalbų maišalynė. Senamiestyje pilna mažų suvenyrų parduotuvėlių, kavinių ir ledainių, visi ką nors perka, nors kainos Dubrovnike mus išgąsdino. Ko gera, tai vienas brangesnių Europos miestų.

Grožėdamasi Dubrovniku pajutau, kad labai ilgiuosi namų. Juk mes jau beveik dvi savaites kelyje, o šalių per tą laiką aplankėme tiek, kad net sunku suskaičiuoti. Pasirodo, mintys apie namus ėmė kamuoti ir draugus. Supratau ir štai ką: kelionės pabaigai geriau nepasilikti gražiausių miestų, nes jų žavesys tiesiog nublanksta dėl anksčiau patirtų įspūdžių gausos.

Jau vakarėjant kirtome Kroatijos-Bosnijos ir Hercegovinos sieną. Stabtelėjome vakarienės restorane „Jezero”, sočiai pavalgėme (porcijos buvo labai didelės) ir vėl leidomės į kelią, pro langus stebėdami šią mums visiškai nepažįstamą šalį. Sutemus buvome tvirtai apsisprendę išsimiegoti „kaip žmonės” (lovose), todėl viename miestų, kurio pavadinimo nebeatsimenu, užkalbinome prie gatvės stoviniavusius du paauglius. Vienas iš jų, serbas, mielai pasisiūlė mums padėti. Nustebome, kad jis be baimės išoko į visiškai nepažįstamų žmonių mašiną, kad pats parodytų mums kelią. „Aš užsieniečių nebijau”, – atsakė 14-metis serbas. Vaikinukas apie Lietuvą žinojo nedaug, bet užtat iš karto atsiminė puikų Lietuvos atstovų „LT United” pasirodymą „Eurovizijoje”. Tąnakt nakvojome nebrangiame pensione Fočos miestelyje.

Namo važiavome per Serbiją, Vengriją, Slovakiją ir, žinoma, Lenkiją. Birželio 3-iąją, praėjus lygiai dviem savaitėms nuo kelionės į Balkanus pradžios, nuvažiavę beveik 7000 kilometrų ir aplankę 14 šalių, jau buvome namuose. Laimei, kelias namo visada atrodo trumpesnis…