Mokytojų Onutės ir Antano Slušnių namo sieną ženklina japoniški hieroglifai, kurie išvertus reiškia „laimės ir didelio sutarimo šiems namams”. Taip neįprastai namus palaimino prieš kelerius metus čia viešėdamas japonas. Ir nežinia kas juose labiau žavi: šeimininkų išmintis ar gebėjimas džiaugtis akimirka? Krislelis jos lieka saujoje, raudonų žemuogių puokštelėje, išsineštoje iš šių svetingų, pačių rankomis sukurtų namų.
„Mokykloje mums gera!”
Matematikos mokytojai Slušniai šiandien, Regis, jau galėtų save pavadinti tikrais Dzūkijos patriotais: suvalkietė Onutė ir žemaitis Antanas Alytuje ištikimai išaugino du vaikus, pasistatė namą Druskininkų gatvėje, dirba Dzūkijos vidurinėje mokykloje ir dainuoja dzūkiškas dainas.
„Gyvenimą pradėjom nuo šaukšto!..” – konstatuoja pašnekovai ir mintimis nuklysta į bendro gyvenimo pradžią, studijų metus. A.Slušnys Vilniaus universitete baigė matematikos kibernetikos specialybę. Kursas, kuriame jis studijavo, buvo rengiamas akademiniam darbui, tačiau paskyrimą į tuomečio Kauno politechnikos instituto Matematikos katedrą (ir neišvengiamą karjerą) jaunas specialistas iškeitė į neprestižinį darbą Alytaus statybos treste, kūrė automatizuotas valdymo sistemas. Tokį sprendimą lėmė šeiminės aplinkybės: į pasaulį beldėsi vyresnėlis Linas, o Kaune Antanui buvo pasiūlytas vieno kambario butas, kurį būtų tekę dalytis su dar keturiais aspirantais.
„Jau universitete jaučiau, kad dirbsiu su vaikais. Supratau: tik žmogus mane gali pradžiuginti, o per jį – ir mokslas, nes pati esu per menka matematikė, kad pajusčiau jos grožį, poeziją”, – šypteli O.Slušnienė, neslėpdama, jog tai ji, visų šeimos idėjų generatorius, bus atsiviliojusi vyrą į mokyklą. Ar jis niekada nesigailėjo prarastų galimybių, ypač tomis akimirkomis, kai provincijos mokytojas susitikdavo su kurso draugais, akademikais, mokslų daktarais?
„Esu savo vietoje, manęs reikia vaikams, ir man gera mokykloje…” – prieš kelerius metus kurso susitikime ištarė iš sunkios ligos patalo pakilęs mokytojas A.Slušnys. O kol jis gulėjo Santariškių ligoninėje, Onutė sako supratusi tikrąją savo profesijos vertę, užgriuvusią nuoširdžiausio rūpesčio – kolegų, mokinių, jų tėvų ir visai nepažįstamų žmonių – lavina, kurią atvažiavusi lankyti vyro ji išsakė šitaip: „Stiebkis, žmogau, tavęs laukia!..”
Mokiniams pastabų nerašo
Jau ne pirmą dešimtį metų matematikai O. ir A.Slušniai kasryt drauge praveria Dzūkijos vidurinės mokyklos duris. Persikėlę į nuosavą namą Pirmajame Alytuje, važiuodami į darbą pro automobilio langą jie smagiai moja kaimynams, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pašnekovai linkę tarsi kasdienę šventę idealizuoti savo nelengvą profesiją, nors joje abu ir atrado pašaukimą.
„Kiekvieną rytą ateinu į darbą mylėdama vaikus ir kiekvieną dieną po šešių pamokų… nebenoriu nė žiūrėti į tą pusę!” – drąsiai prisipažįsta O.Slušnienė ir priduria esanti labai laiminga, nes savo darbe gali būti nuoširdi.
Tiesą sakant, matematikus Slušnius būtų sunku pavadinti tradiciniais mokytojais. Jie nerašo mokiniams pastabų („nėra prasmės, nes pastabos – pačių mokytojų portretai, visai nesinori pratęsti tos galerijos!..”), nesistengia jaunimo auklėti („kaip kartą pasakė vienas kunigas, tikėjimą gali pažadinti ne moralai, bet šmėžavimas akyse, neįkyriai siūlant savo vertybes”) ir vis dar nepaliauja stebėtis savo profesijos dualizmu.
„Į mokyklą atėjęs vaikas tarsi padeda ant trinkos savo galvą – besąlygiškai atsiduoda mokytojui. Liūdna, kai penktokai stovi eilėje tavęs apkabinti, o vyresniųjų norisi paklausti: „Ką jums padarėme, kad netekote nuoširdumo?..” – sako O.Slušnienė, ilgam įsidėmėjusi kadaise išgirstus matematikos profesoriaus Petro Katiliaus žodžius: „Daugiausia, ką gali tėvai padaryti dėl savo vaikų, – rasti gerus mokytojus…”
Elgiasi kaip atrodo teisinga
Ne paslaptis, jog, kitaip nei daugelis jų kolegų visoje Lietuvoje, mokytojai Onutė ir Antanas niekada nemoko savo mokinių papildomai. „Ko gero, tai jau būtų galima vadinti mūsų principu – visas savo žinias ir gebėjimus atiduodame vaikams per pamokas už dyką. Pamokyti ir be atlygio bet kurį galime, tik ne tą, kuris nori nusipirkti pažymį. Šiuo atveju labai gerai yra… pasenti, nes jaunas gali ir pasiduoti pagundai, o mes elgiamės taip, kaip mums atrodo teisinga. Kitaip kam reikėjo skaityti knygas, mokytis iš Dostojevskio, Čechovo? Kam reikėjo galvoti apie kilnius dalykus? Visas gyvenimas velniop, jei per vieną kartą tau pakiš ir nupirks!..” – sako pašnekovai, dėl tokių savo nuostatų nesijaučiantys išskirtiniai ir nemanantys, jog kas nors juos taip vertina. „Galimas daiktas, kad žmonės kur kas labiau gerbia vieni kitus, nei kartais sugeba prisipažinti!” – įsitikinusi O.Slušnienė.
Regis, rimtą ir sunkią discipliną dėstantys matematikai Slušniai turi dar vieną savybę, labai reikalingą mokytojams, – humoro jausmą. Onutė ir šiandien mena, kaip jos, pradedančios mokytojos, pamokos šokiruodavo kolegas garsiais juoko pliūpsniais, jų supratimu, visai nederančiais prie akademinės rimties, o ir dabar ji mokiniams neretai vaizdingai papasakoja kokį gerą anekdotą (pavyzdžiui, apie mažą skruzdėlytę, kuri ėjo per mišką ir garsiai dainavo, – patikėkite, neįmanoma nesijuokti!). Ir pati Onutė čia pat prapliumpa užkrečiamu juoku, prisiminusi klausimą, kurį apie originalius savo darbo metodus pasakoję matematikai išgirdo vienoje kompanijoje: „O ar jūsų… neišmes iš mokyklos?!”
Bene gebėjimas apie rimtus dalykus kalbėti be moralizavimo, su šypsena bus dar vienas bruožas, pelnęs pašnekovams patį geriausią (ir nenuginčijamą) įvertinimą – moksleivių pagarbą ir meilę, šį pavasarį lakoniškai išsakytą užrašu ant remontui ruošiamo matematikos kabineto sienos: „Slušnys – jėga!”
„Svarbu ne kur, o KAIP gyveni”
Nors mokytojų O. ir A. Slušnių namuose viešėjome jau įsibėgėjant vasarai ir moksleivių atostogoms, kalba nejučia vis sukosi apie profesinius dalykus. Vis dėlto ragaujant savų bičių sunešto medaus, džiaugiantis margaspalviais šeimininkės gėlynais, pasivaikščiojus po pačių rankomis pastatytą namą tampa aišku, jog, be mėgstamo darbo, mokytojai turi labai gražų pasaulį, kuriame atgauna jėgas. Kaip patys sako, šio pasaulio vinis – namas, suteikęs jų gyvenimui ramybės, kurios ne vienerius metus pasigesdavo sukdamiesi voverės rate: sodas-butas-garažas.
„Namo idėjos nesinori suabsoliutinti, nes tai – tik pastogė, o svarbiausia juk yra ne kur, o KAIP tu gyveni”, – įsitikinusi O.Slušnienė, nesyk įrodinėjusi aplinkiniams, jog gyvenimas nesustojo vien todėl, kad šeima statėsi namą. Atvirkščiai: jis virė dar intensyviau, jie įsitikino, kiek daug draugų turi patys, jų vaikai, – visi jie kiek galėdami talkino namo statybose.
„Viskas įmanoma, tik reikia žinoti, ko nori, pradėti laiku ir išnaudoti visas galimybes”, – įsitikinę pašnekovai, neabejojantys, jog daugeliui mūsų (ir ne tik statybose…) kliudo sąlyginumai. Jiems atrodė svarbiau turėti namą, tegul ir su vos įžiūrimai kreivomis grindimis ar mediniais paties šeimininko sukaltais langų rėmais, kimštais samanomis.
„Kas nustatė, jog turi būti taip, o ne kitaip?” – svarsto O.Slušnienė ir neslepia, kad pačiai kur kas įdomesnis gyvenimas, kuriame reikia nuolatos peržengti save, drąsiai priimti iššūkius, teikiančius tikro gyvenimo džiaugsmo. Pavyzdžiui? Vien iš knygų išmokti auginti bites, kurios dabar jau neša labai skanų medų, arba… suprojektuoti židinį, nors iki šiol neturėjai supratimo apie jo veikimo principus.
„Jei kur svečiuose pamatydavau krosnį ar židinį, puldavau ant kelių ir apžiūrinėdavau, kaip jis įrengtas!..” – su šypsena mena Onutė, ne tik nubraižiusi židinio projektą, bet ir dvi savaites įkalbinėjusi krosnininko patirties neturintį vyrą jį įgyvendinti.
Dabar kiek neįprastos formos židinys – mėgstama šeimos, svečių susibūrimo vieta. Dažną savaitgalį į Alytų sugrįžta ir Slušnių vaikai, „Lietuvos ryto” žurnalo „Stilius Plius” žurnalistė Rūta ir Linas, gydytojas psichiatras, dirbantis Vaiko raidos centre Vilniuje.
„Markesas ir Rušdis rašė man!..”
Nei į mūsų pokalbį įsiterpęs permainingas vasaros lietus, barbenantis į jaukią sodo pavėsinę, nei staiga atvėsęs oras nebuvo ganėtinai svari priežastis, paskatinusi greičiau atsisveikinti su pašnekovais, kurių klausantis belieka pavydėti jų mokiniams.
Regis, O.Slušnienė vienodai vaizdingai moka pasakoti apie pačius skirtingiausius dalykus: židinio projektą, mokinių išdaigas ar mėgstamo rašytojo Gabrielio Garsijos Markeso kūrybą. (Juo „susirgusi” prieš kelerius metus, kai išgirdo su dukters Rūtos draugais atvažiavusio žurnalisto Roko Žilinsko skaitomo „Patriarcho rudens” ištrauką.) Prieš žmoną, literatūrine erudicija lenkiančią ne vieną literatą (beje, ji įsitikinusi, jog svarbus ne perskaitytų knygų skaičius, o tai, KĄ jose rasi), kepurę sako nukeliantis ir A.Slušnys. Tiesa, būtų galima įtarti, jog matematikas kuklinasi, – nors jo stichija yra politika, iš pokalbio nesunku numanyti, kad Antanas taip pat perskaito ir visas žmonai patikusias grožinės literatūros knygas, turi apie jas savo nuomonę.
„Aš nepažįstu Markeso, Rušdžio, o jie nepažįsta manęs, bet man atrodo, kad jie rašė man…” – paslaptingai šypsosi matematikė, stebinanti vidine ramybe ir harmonija. Ši atsispindi ir Onutės kuriamose spalvingose gėlynų kompozicijose, kuriose moteris sutalpina dangaus platybes, nes, kaip pati sako: „Žmogus juk negali užsidaryti daiktų pasaulyje!”
Neišvengiamoje buityje pašnekovai, regis, taip pat sugeba rasti džiaugsmo akimirkų. Pavyzdžiui, nesuka sau galvos dėl „tradicinių” – kaip jas suvokia daugelis tautiečių – atostogų. („Kur žengi, ten ir atostogos!” – įsitikinusi O.Slušnienė.) Dažną vasaros dieną ji sako praleidžianti prie Dzūkijos ežerų, kuriuose pagal pačios sukurtą metodiką gydo sąnarius. Apie dukters ir sūnaus nuogąstavimus, jog per lietų besimaudančiai mamai vieną kartą vis tiek teks iškviesti greitąją medicinos pagalbą, O.Slušnienė pasakoja užkrečiamai kvatodama, kaip ir apie automobilyje ant kranto sėdintį sušalusį vyrą, rodantį tik jiems dviem suprantamus sutartinius ženklus, kada bus laikas išlipti į krantą.
„Norėčiau manyti, jog Dievas žmogui davė šneką, kad jis galėtų bendrauti truputį kitu, ne vien materialiu, lygmeniu”, – staiga surimtėjusi sako pašnekovė.
Tai bus bene svarbiausia matematikų O. ir A. Slušnių pamoka, kurios ne tik žodžiais, bet ir pačiu buvimu šalia jie moko savo mokinius, turėjusius laimės sutikti šiuos talentingus mokytojus.
Saulė Pinkevičienė