Garsusis prancūzų „Jacques Loussier trio” sugrįžta į Pažaislio muzikos festivalio sceną su Mocarto melodijomis, pergrotomis džiazo stiliumi
Prieš ketverius metus Pažaislio muzikos festivalyje griausmingomis ovacijomis sutiktas ansamblis vėl grįžta į Kauną. Rugpjūčio 27 d. 18 val. pasaulinės garsenybės koncertuos VDU salėje.
Sutiko griausmingomis ovacijomis
Retai būna koncertų, kurie nepalieka abejingų ir patinka visiems. Vienas tokių – prieš ketverius metus Pažaislio muzikos festivalyje griausmingomis ovacijomis sutiktas ansamblio „Jacques Loussier trio” pasirodymas. Trys žavūs prancūzai: pianistas Žakas Liusjė, kontrabosininkas Benua Diunuojė de Segonzakas ir mušamųjų virtuozas Andrė Arpino – tąsyk kaitino klausytojų emocijas džiazo spalvomis interpretuodami J.S.Bachą. Šiemet supertalentingi muzikai į Pažaislio muzikos festivalį sugrįžta su V.A.Mocarto kūryba ir žada, kad Zalcburgo juvelyro muzika suskambės naujai, stilingai ir skoningai.
Kilęs iš neturtingos prancūzų šeimos, Žakas pradėjo groti fortepijonu būdamas dešimties. Išryškėjus nepaprastiems gabumams, šešiolikmetis jaunuolis buvo priimtas į Paryžiaus konservatoriją. Studijuodamas Ž.Liusjė duonos kąsniui užsidirbdavo grodamas restoranuose, klubuose, šokių salėse, akompanuodamas garsiems to meto dainininkams – Šarliui Aznavūrui, Katerinai Šovaž.
Atpažindavo įvairiuose kontinentuose
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje akademinės muzikos meistrai, džiazo bei roko atlikėjai vis dažniau pradėjo bendradarbiauti. Muzikantai suprato, kad, nepaisant skirtingų grojamų kūrinių, instrumentų ir sceninės aprangos, jie vienodai vertina profesionalumą, muzikalumą, talentą. 1959 m. Ž.Liusjė įkūnijo kelerius metus brandintą idėją ir suvienijo savo kūryboje du stilius: džiazą bei J.S.Bacho polifoniją. Pianistas įkūrė ansamblį „Play Bach trio”, kurio improvizacinės kompozicijos rėmėsi J.S.Bacho kūrinių temomis.
Novatoriškas ir originalus požiūris į baroko genijaus interpretacijas sulaukė didžiulio klausytojų susidomėjimo ir pritarimo visame pasaulyje: per penkiolika veiklos metų buvo parduota daugiau nei 6 milijonai plokštelių su grupės „Play Bach trio” įrašais, keli albumai tapo „auksiniai”. Po šių albumų pasirodymo tris prancūzų muzikantus pradėjo pažinti Europos, Amerikos ir Azijos gatvėse. Nepaisant milžiniškos sėkmės, „Play Bach trio” iširo. Pianistas Ž.Liusjė apsigyveno Provanse, kur savo įrašų studijoje eksperimentavo, ieškojo naujų išraiškos būdų. Šioje studijoje jis įrašinėjo grupių „Pink Floyd”, „AC/DC”, dainininkų Eltono Džono, Stingo ir kitų roko žvaigždžių kūrybą.
Atkurto ansamblio repertuare svarbiausias – Bachas
1985 m. Ž.Liusjė atkūrė savo legendinį trio, tačiau tik po 12 metų nusistovėjo dabartinė ansamblio sudėtis, išryškėjo naujo stiliaus, vienijančio klasiką, džiazą ir roką, bruožai, gastrolių maršrutai vėl nusidriekė po visą pasaulį. Naujasis Ž.Liusjė trio pristatydavo savo gerbėjams naujus albumus, kuriuose skambėjo improvizacijos A.Vivaldžio, E.Sati, K.Debiusi, M.Ravelio temomis. Tačiau kūrybos „vinimi” išliko J.S.Bachas.
Pažymint vokiečių kompozitoriaus mirties 250-ąsias metines, Ž.Liusjė su dviem savo bendražygiais (kontrabosininku B.D. de Segonzaku ir perkusininku A.Arpino) koncertavo daugybėje renginių bei muzikos festivalių. Po šių įsimintinų renginių muzikos kritikai rašė: „Ž.Liusjė trio muzikantai dievina sceną ir vadina ją savo rojumi”.
Kitus pianistus pralenkė išradingumu
Gražiausi ir brandžiausi V.A.Mocarto fortepijoniniai koncertai nr.20 ir 23, skirti Vienos klasiko jubiliejui, trio naujai „perskaityti”, pernai buvo įrašyti ir išleisti kompaktine plokštele. Šiemet jie su didžiuliu pasisekimu atlikti Austrijoje ir Vokietijoje.
Šie veikalai sekmadienį skambės ir Pažaislio muzikos festivalio klausytojams. Šiuos kūrinius yra nesyk atlikę kiti garsūs džiazo pianistai, tačiau Ž.Liusjė juos aplenkia savo neribotu išradingumu – pirmą kartą į orkestrinį kūrinį jis įvedė trio, atsisako medinių ir varinių pučiamųjų, palikdamas tik styginių grupes. Apie savo naująjį projektą Ž.Liusjė pasakoja: „J.S.Bacho muzika yra artima džiazui, joje slypi džiazui būdingas svingas, todėl nereikia didelių pastangų norint sėkmingai Bachą interpretuoti šiuo stiliumi. Džiazo maniera groti V.A.Mocartą – žymiai sudėtingiau. Visų pirma čia reikia iš naujo instrumentuoti visas orkestro partijas, pakeisti iš pagrindų ritmą, kad išryškėtų svingo pradas. Mocarto temos – ilgesnės ir žymiai romantiškesnės nei Bacho, todėl tikras iššūkis buvo rasti būdą padaryti jas „džiazuojančiomis”, bet kartu išlaikyti joms būdingą romantinį charakterį”.