Pirmą kartą Japonijoje vykstantis pasaulio vyrų krepšinio čempionatas sutraukė nemažai gerbėjų iš viso pasaulio. Daugelį jų į tolimą ir gana egzotišką šalį atviliojo galimybė galbūt vienintelį kartą gyvenime išvysti moderniųjų technologijų šalimi vadinamą Japoniją. Dvidešimt keturios pasaulio pirmenybėse kovojančios komandos buvo padalytos į keturias grupes ir rungtyniauja keturiuose šalies miestuose: Sendajuje, Sapore, Hirošimoje ir Hamamatsu. Finalinis čempionato etapas vyks Tokijo priemiestyje Saitamoje.
Hamamatsu mieste rungtyniaujanti Lietuvos rinktinė, kartu su Brazilijos, Turkijos, Graikijos, Australijos ir Kataro nacionalinėmis komandomis įsikūrė aukščiausiame miesto pastate – 45 aukštų „Okura Act City” viešbutyje, kuris puikiai matyti iš bet kurios miesto vietos.
„Man tas pastatas nepatinka – jis pernelyg milžiniškas ir vienišas”, – sakė viena iš daugelio čempionate dirbančių savanorių, Hamamatsu mieste gimusi 22 metų japonė Takaya. Ji pasakojo, kad per pastaruosius 10 metų apie 700 tūkst. gyventojų turintis Hamamatsu gerokai pasikeitė. Mieste iškilo gausybė naujų modernių pastatų, o japonų tradicijos po truputį nyksta. „Anksčiau kimono dėvėdavo daugiau japonų, tačiau dabar jais dažniausiai puošiamasi per šventes. Aišku, yra žmonių, kurie kimono dėvi kasdien, tačiau tokių labai nedaug”, – pasakojo mergina.
Klaidina iš paslaugumo
Hamamatsu mieste gyvena nemaža brazilų bendruomenė – apie 20 tūkst. gyventojų. Dar daugiau yra mišrių brazilų ir japonų šeimų, tačiau gatvėse atrodo, kad brazilai Hamamatsu mieste sudaro bene trečdalį visų gyventojų. „Japonai yra labai drovūs. Jie neina linksmintis, nuolat sėdi namie arba dirba. Didžiausia jų pramoga – nueiti pavalgyti ar pasėdėti restorane ar vienoje iš daugelio paprastų kavinių”, – japonus apibūdino baro „Duo Maria” savininkas iš Brazilijos Leonardo. 29 metų vyras Japonijoje gyvena jau daugiau nei 13 metų. Į šią šalį, kaip ir daugelis brazilų, jis atvyko dėl geresnio uždarbio. Per pusvalandį, kurį praleidau besikalbėdamas su Leo, kaip jį vadina draugai, brazilas sveikinosi su daugybe žmonių, dažniausiai baro klientų. Beveik visi jie buvo brazilai arba turintieji braziliško kraujo. Leo pasakojo, kad uždari, bet nuoširdūs japonų vyrai dienas mėgsta leisti ir baruose, kuriuose gali pabendrauti su moterimis: „Atėję į barą sumoka po kelis tūkstančius jenų už kiekvieną šalia jų prisėdusią merginą”.
Spėjau, kad vakaras dažniausiai baigiasi lovoje, tačiau klydau. Pasak Leo, drovūs japonai tokiuose baruose lankosi vien tam, kad galėtų pabendrauti: „Japonas niekada neis į naktinį klubą ar diskoteką, retai suks į barą. Japonas niekada pirmas tavęs neužkalbins gatvėje, tačiau jeigu jo ko nors paklausi – atsakys”.
Japonų nuoširdumu teko įsitikinti dažnai, tačiau kartais jų begalinis noras padėti tiesiog varė į neviltį. Paklausus kelio japonas net ir nesuprasdamas, ko iš jo norima, pradeda kalbėti savo kalba ir rodyti į vieną ar kitą pusę. Parodžius lapelį su užrašytu viešbučio pavadinimu, vietinis šalies gyventojas tau taip pat parodys kelią. Tačiau tik tam, kad neatsakytų. Gatvėse bei restoranuose tiktai retas kalba angliškai, o bendrauti tarptautine kalba gali netgi ne visų viešbučių registratūros darbuotojai.
Nepaims net piniginės
Vis dėlto iš japonų pasimokyti galima tikrai daug. Pirmiausia – vairavimo kultūros. Gatvėse nė karto neteko girdėti riaumojančių variklių, cypiančių padangų garso ar neva ąsų, demonstruojančių savo vairavimo sugebėjimus, kurie labiau praverstų ralio trasoje, o ne miesto gatvėse. Atrodo, vairuotojai niekur neskuba, važiuoja ramiai, sustoja prie kiekvienos perėjos ir praleidžia pėsčiuosius. Per trijų metrų pločio gatvelę, degant raudonam šviesoforo signalui, Hamamatsu gyventojai neina net trečią valandą ryto, kai gatvės ištuštėja ir beveik nelieka mašinų. „Japonijos greitkeliuose yra greičio matavimo prietaisai, o baudos už greičio viršijimą arba vairavimą išgėrus – itin didelės. Galbūt dėl to kelių eismo taisyklės čia pažeidžiamos itin retai”, – pasakojo dvejus metus Japonijos Jokohamos mieste gyvenanti už japono ištekėjusi lietuvė Laura.
Ji tvirtino, per dvejus šioje šalyje praleistus metus, patruliuojančius policininkus pirmą kartą išvydusi tik per pasaulio krepšinio čempionatą. Iki tol „angelų sargų” lietuvė nematė, nors, kaip pati sako, užsidariusi namie tikrai nesėdėjo. Pametęs gatvėje piniginę, po kelių valandų ją rasi kur palikęs, arba ji bus padėta kur nors matomoje vietoje. Be abejo, su visais joje buvusiais pinigais.
Laura pasakojo, kad vasarą Japonijoje nuolat vyksta fejerverkų festivaliai: „Žmonės susirenka į parkus jau rytą, pasitiesia paklotą ir sėdi gamtoje, bendrauja. Buvau nustebusi, kai rytą pasitiesę drobulę ir ją palikę su visais daiktais, vakare sugrįžę viską radome nepaliesta. Man tai pasirodė šiek tiek neįprasta”.
Kainos – didelės
Pasivaikščiojus po Hamamatsu miesto centrą susidarė įspūdis, kad tai kurortinis miestelis, turintis daugybę barų bei pasilinksminimo vietų. Japonijoje pinigai plaukia nesustojamai. Gyventojai išleidžia tai, ką uždirba. Kainos čia didelės, atlyginimai taip pat nemenki, todėl žmonės pinigų neskaičiuoja. „Važiuoti taksi kainuoja beveik 20 litų už kilometrą, tačiau Hamamatsu gyventojai vėlai vakare užtrukę bare ar pas draugus, užuot kelis kvartalus paėję pėsčiomis, sėda į taksi ir važiuoja. Tai mums tapo įprastas dalykas”, – sakė Leo. Pavalgyti mieste kainuoja 10-15 JAV dolerių, tačiau už tokią sumą greito maisto restorane galima nusipirkti keletą mėsainių ar panašaus greitai paruošiamo maisto. Norint padoresnio valgio tenka eiti į restoraną, kur pietų kaina padidėja bent 3-4 kartus. Alus parduotuvėje kainuoja apie 2-3 JAV dolerius, o mieste bokalas pabrangsta iki 5, tačiau bokalai, nuo lietuviams įprastų gerokai skiriasi – jie yra 0,35 litro talpos.
Hamamatsu miesto gatvėse beveik nematyti šiukšlių dėžių. Jas pavyko išvysti tik prie traukinių stoties bei autobusų stotelių.
Technologijų šalyje gyvenantys japonai itin dažnai keičia buitinius prietaisus. Miesto gyventojai tvirtino, kad kompiuterius japonai keičia kasmet. „Kelerius metus naudotą kompiuterį galima įsigyti už kelis šimtus dolerių. Nauji kompiuteriai kainuoja labai brangiai – 3-4 tūkstančius dolerių, bet japonai vis tiek nori turėti naują daiktą”, – sakė brazilė Marriana. Pasak vietinių, buitinės technikos kainos Japonijoje gana aukštos, todėl lietuvių sukurtas mitas, esą Japonijoje galima nebrangiai įsigyti čia gaminamų buitinių prietaisų, ir lieka mitas. „Vienas geriausių verslų – skėčių gamyba. Japonai gamina daug vienkartinių skėčių, jie gana tvirti, juos nebrangiai pardavinėja parduotuvėse. Vietiniai prireikus nusiperka, tačiau netrukus kur nors palieka, išmeta ir perka naujus. Toks skėtis kainuoja apie 7 litus”, – pasakojo Laura.
Daugelis lietuvių puikiai žino anekdotus apie rusus, nemokančius naudotis japoniškais tualetais, nuplaunančiais ir nušluostančiais sėdynes, tačiau nedaugelis tiki, kad juose pasakojama tiesa. Japonų tualetai tikrai verti dėmesio. Jų sėdimoji dalis reguliuojama trimis šilumos padalomis – nustačius norimą temperatūrą, vieta, ant kurios reikia prisėsti, visada bus šilta.
Arenoje – tuščios vietos
Rugpjūtis Japonijoje – karščiausias metų mėnuo. Lauke temperatūra pakyla per 30 laipsnių, oras itin tvankus. Dėl šios priežasties visuose pastatuose veikia oro kondicionieriai. Prie staigių temperatūros svyravimų nepratę Lietuvos krepšinio gerbėjai netruko peršalti, o slogą pirmosiomis dienomis pasigavo ir krepšininkas Linas Kleiza.
Vis dėlto net ir technologijų šalyje ne visos komunikacijos priemonės veikia patikimai. Į pasaulio čempionatą atvykę žurnalistai už belaidžio interneto ryšį arenose turėjo sumokėti beveik 1200 litų, tačiau net ir tokia suma neužtikrino spartaus interneto. Ryšis Hamamatsu arenoje nuolat trūkinėjo, o fotografai, norintys išsiųsti nuotraukų, patyrė labai didelių sunkumų.
Ne itin japonai domisi ir pasaulio čempionatu. Atvykus į Hamamatsu nebuvo matyti beveik jokių ženklų, kad šiame Japonijos mieste kovos geriausios pasaulio krepšinio rinktinės. Tik praėjus keletui dienų mieste atsirado gairelių, reklamuojančių pasaulio pirmenybes. Vis dėlto reklama vietinių gerbėjų į Hamamatsu areną nepritraukia – joje nuolat matyti nemažai tuščių vietų, o iš visų sirgalių labiausiai išsiskiria nedidelės lietuvių bei turkų grupelės. Pastaroji šalis Hamamatsu mieste taip pat turi į Japoniją emigravusių gyventojų diasporą. Ji savo rinktinę palaiko labai karštai. O japonams, 5100 žiūrovų galinčioje sutalpinti arenoje sudarantiems apie du trečdalius visų žiūrovų, turkų ir lietuvių gerbėjų skanduotės atrodo mažų mažiausiai keistai. Į įvykius aikštelėje technologijų šalies gyventojai reaguoja daugių daugiausia kukliais plojimais.