1955 metais, mirus 76 metų fizikui Albertui Einšteinui, jis buvo kremuotas. Vis dėlto Prinstono universiteto patologas Tomas Harvis nusprendė išsaugoti žmogaus, „atsakingo” už reliatyvumo teorijos ir atominės bombos principo sukūrimą, smegenis. Jis išėmė, užkonservavo ir išsaugojo šią mokslininko palaikų dalį. Tačiau tai nebuvo naujiena tais laikais. A.Einšteino oftalmologas išėmė mokslininko akis ir jas užkonservavęs padėjo į banko saugojimo kamerą. Anksčiau gyvenę anatomai išsaugojo G.Galilėjaus pirštą, J.Haidno galvą, Napoleono penį ir daugelio kitų „didžiųjų žmonių” kūno dalių.
Laukė 40 metų
Tačiau T.Harviui už paprastą smalsumą buvo svarbiau jo planuojamas darbas. Jis tikėjo, kad slidžiose Einšteino smegenų raukšlėse slypi jo genialumo priežastys. Savo spėjimus jis puoselėjo daugiau nei 40 metų. Galiausiai patologas susipažino su viena Kanados mokslininke, ilgą laiką garsėjusia didžiule smegenų kolekcija.
Per 30 metų kanadietė Vitelson surinko 125 indus su smegenimis. Savo darbams ji kėlė pagrindinį klausimą – kaip nuo smegenų struktūros priklauso žmogaus protas.
Didžiausia smegenų kolekcija
Psichiatrijos ir neurochirurgijos profesorė ėmėsi tirti ir dar vieną klausimą: kodėl kai kurie sugebėjimai vystosi vienoje smegenų dalyje, o kiti kitoje? 1977 metais Vitelson tyrinėjo, kodėl kalbiniai sugebėjimai vystosi kairiajame smegenų pusrutulyje visiems dešiniarankiams, bet dešiniajame pusrutulyje daugumai kairiarankių. Kad palygintų šiuos skirtumus, mokslininkei reikėjo smegenų – daugiau nei kas nors kitas buvo surinkęs anksčiau.
Mokslininkė dešimt metų per didžiulį gydytojų ir slaugytojų tinklą bandė įkalbėti mirtinai sergančius žmones po mirties paaukoti savo smegenis mokslo labui. Jos tyrimą finansavo Nacionalinis Jungtinių Valstijų sveikatos institutas. Iki 1987 metų savo smegenis paaukoti sutiko 120 vyrų ir moterų. Jie visi atliko psichologijos bei intelekto testus, kad būtų galima sudaryti detalų kiekvieno žmogaus profilį.
Milijardai neuronų
Šiandien žinoma, kad smegenų žievėje yra 25 milijardai neuronų, sujungtų 164 trilijonais nervinių jungčių. Žmogaus mintys sklinda per maždaug 11 milijonų kilometrų ilgio dendritines gijas ir 93 000 kilometrų ašinių gijų. Šios „minčių magistralės” tokios kompaktiškos, kad visas jų tinklas yra ne didesnis už kokoso riešutą. Nėra nei dvejų identiškų smegenų, nei dviejų identiškų protų.
Įdomu tai, kad mokslininkė nesinaudojo tuo metu populiariais naujoviškais smegenų tyrimo metodais, tokiais kaip skenavimas, radiacijos sekimas ir tyrimas itin jautriais sensoriais. Jos tyrimai buvo gana senamadiški: ji svėrė smegenis, matavo, pjaustė ir skaičiavo ląsteles, tyrė jungtis, kurios perduoda impulsus iš vieno neurono kitam. Tokiu būdu tirdama smegenis, ji sutiko daugybę subtilių raštų, kuriuos galėjo paaiškinti tik tiriamojo lytis. Pastebėjusi tokią tendenciją, mokslininkė ėmėsi tyrinėti ir skirtingų lyčių smegenų skirtumus.
Smegenys nei geresnės, nei blogesnės
Mokslininkės atlikti tyrimai įrodė, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų priklauso nuo fizinių jų smegenų skirtumų. Vitelson įsitikinusi, kad lytis suformuoja vyro ir moters smegenų anatomiją tik užgimus vaisiui. Paprastai vyro ir moters smegenys nėra nei geresnės, nei blogesnės, tačiau skiriasi jų dydžiai. Dažniausiai vyro smegenys yra pastebimai didesnės.
Mokslininkė mano, kad įvairūs skirtumai nulemia žmonių elgseną, supratimą, galvoseną. Tačiau, pradėjus plėtoti šią temą, atsirado daugybė lygių teisių gynimo aktyvistų, kurie teigia, kad toks tyrimas gali nulemti rasinio rūšiavimo įstatymų priėmimo įteisinimą. Kiti ekspertai teigia, kad žmonių būdas priklauso ne nuo užkoduotos smegenų anatomijos, o nuo gyvenimo sąlygų vaikystėje, kai smegenys per sekundę pagamina nuo pusės milijono neuronų ir pasiekia tokį greitį, kai per sekundę sujungia 2 milijonus neuronų. Tas greitis įvairiais amžiaus tarpsniais kinta.
Moterų smegenys tankesnės
Vitelson tyrimas ne tik padėjo įtvirtinti supratimą apie fizinius skirtumus tarp vyrų ir moterų smegenų. Jis yra dar sudėtingesnis ir žymiai giliau remiasi į fundamentaliąją smegenų biologiją, nei daugelis kitų mokslininkų manė.
Per paskutinįjį dešimtmetį buvo atlikta daugybė sąmonės, atminties, suvokimo, nervinės funkcijos ir pan. tyrimų, kurie nustatė tam tikrus skirtumus tarp lyčių, kurie dažnai sulaužo nusistovėjusius stereotipus. Pavyzdžiui, moters smegenys yra greitesnės ir pajėgesnės nei vyro. Bendroje skalėje vyrai turi daugiau pilkosios smegenų medžiagos, kuri sudaryta iš aktyvių neuronų, o moterų smegenys turi daugiau baltosios medžiagos, veikiančios skirtingų smegenų dalių komunikavimą.
Moters smegenų žievėje yra 12 proc. daugiau neuronų. Tai paaiškina, kodėl moterys gali turėti tokio pat lygio intelektą, kaip ir vyrai, nepaisant mažesnio jų smegenų dydžio.
Ir labiau raukšlėtos
Dar vienas dalykas – moterų smegenys yra labiau raukšlėtos, o tai reiškia, kad jose yra sudėtingesnės neuronų sistemos. Vyrai ir moterys naudoja skirtingas smegenų dalis atkoduoti prisiminimams, jausti emocijoms, atpažinti veidus, spręsti tam tikras problemas ir daryti sprendimus. Vis dėlto tiek vyrai, tiek moterys turi panašaus lygio intelektą ir galimybę lygiavertiškai mąstyti, o tuo metu jų smegenys tą patį darbą atliks skirtingu būdu, bet gaus vienodą rezultatą. Tai, kad, turėdami skirtingas smegenis, vyrai ir moterys atlieka tą patį darbą, perša išvadą, jog apskritai visų žmonių smegenys vienodos. Iki šiol niekas nesugebėjo paneigti ar pakoreguoti Vitelson tyrimo. Be to, niekas iki šiol nesupjaustė tiek smegenų, kiek ji.
Žinioms apie Vitelson tyrimą pasklidus po pasaulį, ji gavo netikėtą pasiūlymą – ištirti Einšteino smegenis. Nuo Hipokrato laikų daugybė filosofų ir mokslininkų ginčijosi, kaip smegenys gali „talpinti” žmogaus sielą. Šiandien mokslininkai aiškina, kad, kai smegenys tapo brangiu turtu, intelektą galima aptikti smegenų audiniuose. Patologai ėmė rinkti talentingų muzikantų, mokslininkų ir kitų nusipelniusių žmonių smegenis, panašiai kaip XVIII amžiuje buvo graibstomos poetų Persio Baišė Šelio ir lordo Bairono širdys.
Svėrė įžymybių smegenis
Maskvos smegenų institutas pasvėrė tuzinus genialiausių smegenų. Vladimiras Leninas, Rusijos revoliucijos lyderis, turėjo smegenis, svėrusias apie 1,36 kilogramo. Rašytojo Ivano Turgenevo smegenys svėrė beveik 2 kilogramus. Rašytojo Anatolio Franso smegenys tesvėrė 950 gramų.
Mirus Einšteinui, Tomas Harvis išėmė ir pasvėrė jo smegenis. Jos svėrė 1 kilogramą 224 gramus – mažiau nei vidutinės vyro smegenys. Šios smegenys buvo patalpintos į konservavimo skystį ir padalintos į 240 dalių, kiekviena turinti maždaug 2 arbatinius šaukštelius smegenų masės. Harvis nupjovė apie 1000 plauko storio plėvelių, kad galėtų jas tirti mikroskopu.
Pagaliau 1985 metais neuroanatomijos pradininkas Marionas Daimondas įtikino Harvį paaukoti keturis nedidelius gabalėlius genijaus smegenų. Daimondas ištyrė, kad fiziko smegenyse buvo daugiau neuronus aptarnaujančių, maitinančių ir paremiančių kiekvieną neuroną negu kitose 11 smegenų, kurias tyrė Daimondas. Šios neįprastos ląstelės buvo iš smegenų srities, fiksuojančios ir kaupiančios matematikos ir kalbų žinias.
Vėliau Harvis nusiuntė Einšteino smegenų pavyzdžius mokslininkui iš Alabamos universiteto. Šis ištyrė, kad smegenų žievė yra plonesnė nei normali, bet su žymiai tankesniu neuronų tinklu. Yra hipotezė, kad taip yra dėl tam tikros konservavimo įtakos. DNR testas nedavė rezultatų, nes konservavimo skystis sunaikino Einšteino genetinį kodą.
Sužinojo iš laikraščio
Kai 1995 metais Harvis perskaitė apie Vitelson darbą laikraštyje, jis vėl ėmė puoselėti viltis atskleisti fiziko genialumo paslaptį. Šiandien 94 metų Harvis prisimena, kad tuomet jis paėmė indą su smegenimis ir savo automobiliu nuvežė jį į Vitelson laboratoriją.
Vitelson sunkiai galėjo suvaldyti savo smalsumą. Einšteino smegenys galėjo atskleisti pagrindinį faktorių, lemiantį žmogaus intelektualumą. Vien smegenų dydis rodė, kad nuo smegenų dydžio žmogaus intelektinės savybės priklauso mažiausiai.
Vitelson pasirinko 14 Einšteino smegenų dalių, kurias Tomas Harvis atidavė skaudančia širdimi. Tai buvo didžiausias kiekis smegenų, kurias Harvis kada nors buvo davęs tirti. Vitelson su savo kolegomis palygino keturiasdešimties metų senumo smegenų pavyzdžius su tuzinais normalių vyrų ir moterų smegenų iš savo kolekcijos. Taip pat ji palygino pavyzdžius su kitų 8 senyvo amžiaus vyrų smegenimis. Ji atrado, kad viena Einšteino smegenų dalis, greičiausiai susijusi su matematiniu mąstymu, buvo 15 proc. platesnė nei įprastai.
Du grioveliai suaugę į vieną
Dar Vitelson pastebėjo, kad vietoje dviejų įprastų griovelių, einančių per visą normalių smegenų perimetrą, Einšteinas teturėjo vieną. Gali būti, kad toje smegenų vietoje neuronų sujungimai buvo itin tankiai susijungę. Mokslininkė iškėlė hipotezę, kad žmogaus intelektualumas gali priklausyti nuo tam tikro neuronų jungčių išsidėstymo skirtingose smegenų dalyse. Vitelson įsitikinusi, kad Einšteino smegenys buvo vienintelės iš milijardo. Pasak jos, tokie skirtumai atsiranda nuo pat gimimo ir nėra vystymosi aplinkos pasėkmė.
Tuomet ji vėl grįžo prie smegenų, saugomų jos kolekcijoje. Kur tik pažvelgusi, ji pastebėjo akivaizdžių įrodymų, kad mikroanatominiai skirtumai nulemia žmogaus proto galias. Lygindama smegenų pavyzdžius su intelektinėmis jų savininkų savybėmis, ji pastebėjo, kad tam tikrų smegenų dalių dydis buvo tiesiogiai proporcingas IQ rezultatams kalbos srityje, bet tik moterų. Dar ji atrado, kad atmintis buvo tiesiogiai susijusi su neuronų tankumu, bet tik vyrų.
Kanadietė mokslininkė teigė, kad vyrų smegenų dydis mažėjo su amžiumi, tačiau beveik nesikeitė moterų. Dar viena Vitelson hipotezė: „Mažėjant vyrų protiniams pajėgumams, keičiasi ir anatominė jų smegenų sandara, tačiau nieko panašaus nevyksta su moterų smegenimis”.
Žygimantas Pauliukevičius