Įspūdinga Žolinė Punske, nedideliame Lenkijos miestelyje, kur gyvena apie 1,2 tūkstančio žmonių; tarp jų – 80 procentų lietuvių. Čia puoselėjamos lietuvių tradicijos sudomino net Europos Sąjungos valdininkus.
Žolinė, viena didžiausių Švč. Mergelės Marijos švenčių – ir iš gilios senovės atėjęs giminių susitikimo paprotys. Ir šiais metais per Žolinę didelė ir graži Punsko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia negalėjo sutalpinti savo parapijiečių, pas Lenkijos lietuvius suplaukusių giminių, senų ištikimų draugų ir pirmąkart atvykusiųjų į šį pasienio kraštą.
Įvertino ES
Keturias dienas pagrindinėje Punsko aikštėje netilo duonos, medaus ir pieno šventė „Punsko dienos – Žolinė 2006”, tradiciškai sutraukianti gausybę meno kolektyvų ir tautodailininkų iš Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos (Kaliningrado krašto). Garsi, 23-ius metus vykstanti šventė dėmesio ir paramos sulaukė ne tik iš vietos bei Lietuvos valdžios. Tai, kad Punsko Žolinės projektą šiais metais parėmė net Europos Sąjungos fondas, verčia įdėmiau pažvelgti ir į Punsko lietuvių puoselėjamas tradicijas, ir į žmones, šiame žemės lopinėlyje gimusius ir užaugusius, čia kuriančius savąją Lietuvą.
Nors šių metų renginį gerokai koregavo liūtys, oras nesugadino šventės. Tačiau čia ne tik linksmintasi. Į Punską sugužėję Alytaus, Tauragės ir Klaipėdos apskričių seniūnijų, draugaujančių su punskiečiais, atstovai su vietos žmonėmis ir diskutavo, ir ateities planus kūrė. Apie šį susitikimą papasakojo specialiai iš Varšuvos atskubėjęs Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Jurgis Giedrys. Jį netikėtai sutikau bažnyčios šventoriuje. Bet negi ilgai kalbėsies?! Skubėjome dairytis ir stebėtis.
Priekaištai iš meilės
Linksmų ir laimingų žmonių būryje užkalbinau, kaip pasirodė, ypač laimingą žmogų. Paaiškėjo, kad tai daugeliui Lietuvoje neakivaizdžiai pažįstamas Algis Uzdila. Žinomas visuomenininkas, pedagogas, publicistas ir rašytojas pirmiausia prisistatė kaip Punsko kultūros namų choreografinio sambūrio „Jotva” senbuvis, kolektyvui vadovavęs daugiau kaip 30 metų. Šiais metais Punsko „Jotvos”, kurioje yra vaikų, jaunimo bei suaugusiųjų, šokių grupė švenčia veiklos 50-metį. Lygiai tiek metų ir Punsko lietuvių mokyklai, išaugusiai į Punsko lietuvių bendrojo lavinimo mokyklų kompleksą, susidedantį iš Punsko Dariaus ir Girėno pradinės mokyklos bei gimnazijos, Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus. Čia Uzdila, į gimtąsias vietas sugrįžęs po studijų Vilniaus universitete, 32 metus dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
„Jei ne lietuviška mokykla, daugelį savo tautinių dalykų jau būtume praradę, o ir mūsų pačių čia jau nebūtų likę, – sako Uzdila. – Nepaprastas šio krašto lietuvių jaunimas. Tie, kurie išvyksta mokytis į Lietuvą, dažnai ten ir lieka – gera dvasia užkrečia ir Lietuvos lietuvius. Nes čia, Punske, Lietuvos yra daugiau nei pačioje Lietuvoje, kur, manau, dar trūkta tautinio sąmoningumo. Lietuvai priekaištauju ne iš pykčio – iš begalinės meilės”.
Atgimusi tradicija
Kuo ypatinga Žolinė Punske? Vainikais! Nežinau, ar yra kur Lietuvoje paprotys, kai ištisi kaimai, mokyklos, kitokie kolektyvai prieš Žolinę pina gražiausius vainikus, o per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę neša juos per procesiją aplink bažnyčią.
Daug puikių, netikėtų, vienas už kitą gražesnių vainikų, išdėliotų pievelėje prie bažnyčios, džiugino akis, laukė vertinimų. Iš Agurkių kaimo atvažiavo Alicija ir Birutė Balenčiūtės, Onutė Černelytė ir Virginija Pajaujytė. Mergaitės mokosi Punsko lietuviškame licėjuje, tik Alicija baigė mokyklą, Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijuoja sociologiją ir psichologiją. Alicija ir papasakojo, kad jos, tėvų padedamos, pynė vainiką nuo nediduko, vos keturiolikos gyventojų kaimo. Pašventintas, vainikų grožio konkursui pristatytas vainikas vėl grįš į kaimą: varpos bus iškultos, grūdai išbarstyti po laukus, gėlės ir kiti žolynai – saugos jų ir kaimynų namus.
Neseniai Punske atgimė prieš keliasdešimt metų nutrūkusi ši sena Žolinės tradicija. Tai jau Aldona Pečiulienė iš Būdos ir Mikasė Kusienė iš Vidugirių kaimų džiaugėsi, kad dabar Žolinės atlaidai tapo dar didesnė ir gražesnė šventė. Ypač močiutėms smagu, kad vis daugiau žmonių atvažiuoja iš Lietuvos.
Sugrįžimas
Lietuvos mokslų akademijos mišrus choras Punske lankėsi prieš 18 metų. Biologijos mokslų daktarė Goda Mackevičienė gerai prisimena tą kelionę – nuoširdų bendravimą su vietos lietuviais, ypatingą saugumo tarnybų dėmesį ir pasieniečių, kelias valandas krėtusių grįžtančius į Lietuvą choristus, patyčias. „Bet mums pavyko Punsko lietuviams padovanoti Vytį ir Lietuvos Trispalvę! – prisiminė choro prezidentas Vilius Maslauskas. – Iškilmingai mokyklos salėje įteikėme mums brangius simbolius. Vietos valdžiai buvo nepatogu atsisakyti dovanų…”. Tačiau, pasak Maslausko, nežinia, kaip ten būtų viskas vykę, jei ne tuometinis Punsko valsčiaus viršaitis, didelis Lietuvos patriotas Romas Vitkauskas, kartu su kitais vietos bendraminčiais daug padėjęs per tą įsimintiną kelionę. Kaip geriausius bičiulius Vitkauskas vilniečių chorą sutiko ir šį kartą.
„Mes – pirmas nebažnytinis Lietuvos choras, pradėjęs giedoti bažnyčiose; pirmieji 1988-aisiais atvažiavome į Punską, – prisiminė Maslauskas. – Tąkart mūsų pasirodymas sukėlė furorą”. Ir šįkart dirigento Vytauto Versecko vadovaujamas kolektyvas giedojo bažnyčioje; joje šv. Mišias aukojo kartu su choru atvykęs kunigas Francas Kuklys.
Po Mišių vilniečiai dalyvavo vietos ir atvykusių kolektyvų koncerte miestelio aikštėje. Jaudino choristės Marytės Trasauskienės prisiminimai; toli aidėjo Česlovo Sasnausko ir Maironio „Kur bėga Šešupė”, Juozo Tallat-Kelpšos „Tris dienas”, Juozo Gudavičiaus ir Antano Vanagaičio „Kur giria žaliuoja”.
Visiems yra vietos
Vienas svarbiausių šventės renginių – dvi dienas vykusi tautodailės mugė. Ją dar 1983-iaisiais sumanė Nastutė Sidarienė. „Grįžau į gimtinę po etnografijos studijų Varšuvos universitete kupina visokių sumanymų ir veiklos, – prisiminė jau daugiau kaip dvi dešimtis metų Navinykų kaimo pagrindinėje mokykloje direktore dirbanti, Lietuvos istoriją, istoriją ir darbus dėstanti Sidarienė. – Ką nors nuveikti buvo įmanoma tik per Lenkijos lietuvių visuomeninę kultūros draugiją, kuriai tada vadovavo Vitkauskas. Ten ir įkūrėme meno komisiją, ėmėme rengti šventes. Iš pradžių jose dalyvavo tik mūsų krašto žmonės, nes buvo daug problemų tvarkant sienos kirtimo dokumentus. Įsimintina vasara, kai į mugę atvyko pirmieji dalyviai iš Lietuvos”. Dabar renginiui vadovauja Sidarienės sesuo Aldona Vaicekauskienė. Ji Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė, taip pat mokytoja, dėstanti darbus Punsko lietuvių moksleiviams. Aldonai talkina dar dvi šios šeimos, kilusios iš Vaitakiemio, sesės Irena Aleksaitė ir Janina Macukonienė. Jos ir savo šeimos narius į šią veiklą įtraukia. Štai Macukonienės duktė Jurgita, jau Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijuojanti religijos mokslus, padėjo tautodailininkams įsikurti amatų miestelyje, kurį sudarė apie trisdešimt specialiai mugei pagamintų namelių, daugybė pavėsinių.
Punske visiems ir visada užtenka vietos. Taip kalbėjo medžio drožėjas iš Kauno Vytautas Sabataitis, jau dešimtą kartą čia atvykę su savo įspūdingomis verpstėmis, kryželiais, kitomis medžio grožybėmis. Tautodailės dirbinius, anot Sabataičio, Punske žmonės labiau vertina ir perka, nei Lietuvoje.