„Kas telpa į sąvoką geras žmogus, toks buvo F. Sereika…”

Praeitą savaitę artimieji ir kolegos į amžinojo poilsio vietą palydėjo žymų chorvedį, talentingą pedagogą profesorių Fabijoną Sereiką. Darbštus, reiklus, atkaklus, pareigingas, nenuilstantis… – kolegos nešykštėjo įvertinimų prof. F. Sereikai.

„Buvo atsidavęs darbui”

„Darbštus, pareigingas, draugiškas, visada su šypsena veide. Kas telpa į sąvoką geras žmogus, toks buvo F. Sereika”, – apie profesorių pasakojo Benas Stonys. Kartu su F. Sereika jis studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute chorvedybą, vėliau kartu dirbo Klaipėdos A. Venclovos pedagoginėje mokykloje bei Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete. F. Sereika ir B. Stonio vestuvėse yra šokęs.

„Jis itin domėjosi būsimųjų mokytojų darbu. Pedagoginėje mokykloje turėjo savo kursą. Buvo mylimas studentų. F. Sereika mėgo ekskursijas, buvo geras dėstytojas. Buvo subūręs chorą – dirbo su silpną klausą turinčiais studentais. Jis dirbo su būsimaisiais muzikos mokytojais bei darželio auklėtojais”, – sakė B. Stonys.

„Visi mes turime planų ir svajonių. Jo planai išsipildė – jam suteikti docento ir profesoriaus vardai universitete. Jis netaupė savo sveikatos ir jėgų. Tas darbas jį ir pakirto, – mano buvęs F. Sereikos studijų laikų draugas. – Nekreipdavo dėmesio į savo sveikatą – gulėdamas ligos patale, galvojo apie darbą. Dar šiemet, vasaros pabaigoje, planavo su savo choru dalyvauti Nidos festivalyje.”

Pasak B. Stonio, F. Sereika nuo pat jaunystės buvo pasišventęs tik muzikai. „Mes mėgdavome ir šokiuose pagroti, ir panas pakibinti, ir vynelio išgerti, o jis – ne… Jis buvo rimtas ir atsidavęs darbui, savo laiko neaukodavo menkiems dalykams”, – sakė B. Stonys.

Net gyvenimo draugę F. Sereika susiradęs per atsitiktinumą: besigydydamas ligoninėje sutiko seselę – savo būsimąją žmoną Onutę.

Gyveno „Aušrine”…

1988 m. F. Sereika įkūrė merginų chorą „Aušrinė” ir jam vadovavo šešiolika metų. Dirbti su choru jam padėjo chormeisterė Birutė Šidlauskienė ir koncertmeisterė Ieva Skergelzienė.

„Aušrinė” privalo toliau gyvuoti, – sakė B. Šidlauskienė, kuriai tekdavo pavaduoti sunkiai sergantį maestro. – Dažnai koncertuodavome, gyvenimas vyko, nors ir ne taip intensyviai, kaip vadovas buvo sveikas…”

„Tai buvo nepaprastai valingas žmogus. Jis buvo darboholikas – F. Sereika gyveno „Aušrine”. Jei ne „Aušrinė”, manau, jo liga būtų progresavusi daug anksčiau”, – mano chormeisterė.

Pasak B. Šidlauskienės, maestro nenorėdavo sau išskirtinių sąlygų, galėdavo gulėti ant žemės, svarbiausia, kad choro merginos būtų pailsėjusios. Jis net sirgdamas važiuodavo su „Aušrine” į keliones, o vienos išvykos metu choristės vaistais tepė žaizdotą maestro nugarą.

„Kai paskutiniu metu jo klausdavau: „Kaip jaučiatės?”, atsakydavo: „Kaip siratėlė…” Jis nenorėdavo parodyti savo silpnumo. Vaikščiojo su lazdele, kartais net į sieną atsiremdamas, bet visada būdavo pasitempęs”, – prisiminė B. Šidlauskienė.

Pasak jos, F. Sereika buvo itin reiklus: choristėms ir pirtį užkurdavo, ir geruoju sutardavo. Daugiau prieš dešimtmetį, chore buvo daug daugiau merginų. „Jis suskaičiuodavo merginas, kurios prastai lankydavo repeticijas ir sakydavo man: „Ponia Birute, prašau išbraukti.” Aš bandydavau derėtis. Jis pasikarščiuodavo, bet po kurio laiko sakydavo: „Paskambinkim, gal sutiks grįžti…” – pasakojo B. Šidlauskienė.

Visada jaunas

Jaunimo centro metodininkė Kornelija Stasiulienė dažnai lydėdavo chorą „Aušrinė” ir jos vadovą F. Sereiką kelionėse kaip vertėja. „Jis buvo darboholikas. Dar prieš keletą savaičių, jis atvyko į Jaunimo centrą, man sakė atnešiąs išversti laiškų. Jis turėjo begalę didžiulių projektų. Paskutinė jo svajonė buvo išvykti su choru į Siciliją”, – pasakojo K. Stasiulienė.

Kartais jo svajonės ir planai dvelkė utopija, – teigė K. Stasiulienė. F. Sereika nebijodavo ir sudėtingus, profesionalių chorų atliekamus kūrinius „Aušrinei” siūlyti, ir keliones į užsienį planuoti. Maestro autoritetas pritraukdavo rėmėjus. F. Sereikos kolegės užsiminė, jog lėšų ieškojimas vargindavo maestro, jis sakydavęs: „Kaip būtų malonu dirbti tik kūrybinį darbą…”

Jo vadovaujama „Aušrinė” užsienio festivaliuose ir konkursuose užimdavo pirmąsias vietas, yra gavusi „Aukso paukštę”, koncertavusi su Sauliaus Sondeckio vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru. „Aušrinės” metraščiuose yra ne vienas šiltas S. Sondeckio laiškas…

„Nepakeičiamų žmonių nėra. Su „Aušrine” dirbs kiti žmonės. Bet, be abejo, maestro labai trūks…” – sakė K. Stasiulienė.

F. Sereika turėjo gerą jumoro jausmą. „Ne taip blynai kepa, kaip žemaitis nori”, – kartodavo maestro. „Tinka kaip saga prie alkūnės”, – sakydavo jis.

„Jis sakydavo, kad turi būti visada jaunas, nes dirba su jaunais žmonėmis”, – prisiminė K. Stasiulienė. Buvusi F. Sereikos studentė I. Skergelzienė sakė, jog maestro vos pora žodžių per repeticijas galėdavo suvaldyti kelias dešimtis chorisčių.

„Jis mokėdavo labai poetiškai išsakyti savo mintis. Buvo apsiskaitęs ir raštingas – jis nuostabiai rašydavo laiškus. Aplink save sukurdavo ypatingą aurą, buvo labai nuoširdus, be galo inteligentiškas”, – sakė I. Skergelzienė.

Paskutinį kartą F. Sereika chorui „Aušrinė” dirigavo pernai Italijoje, tarptautiniame festivalyje, o po to paskutinį sezoną su choru beveik nebedirbo. „Jis man atvežė parodyti „Aušrinės” įrašą iš šio festivalio, – pasakojo I. Skergelzienė. – Jis buvo tokios būsenos!.. Klausydamasis įrašo, jis verkė…”

Rima Čeliauskaitė

„Vakarų eskpresas”