Klaipėdos Jūros šventės organizatoriai gali tik pavydėti Vokietijos uostamiesčio Rostoko šventės „Hanse sail” rengėjams.
Veržėsi į burlaivius
Šiemet „Hanse sail” šventė buvo viena įspūdingiausių.
Dalyvavo rekordinis skaičius senovinių burlaivių – net trys šimtai.
Jau pirmąją dieną laivų prie krantinių nebeliko. Visi plukdė žmones į jūrą.
Nors trijų valandų pasiplaukiojimas kainavo nuo 50 iki 150 eurų, norinčių buvo daugiau nei vietų laivuose.
Netilpę į laivus žmonės nuo Rostoko uosto molų žiūrėjo, kaip burlaivių būriai plaukia į jūrą.
„Hanse sail” organizatorius Holgeris Belgardtas mano, kad ateityje ir Klaipėdoje bus galima sulaukti daugybės burlaivių.
Anot jo, Klaipėdos uostas yra patogesnis burlaiviams švartuotis, galima greičiau išplaukti iš uosto į atvirą jūrą. Rostoke dėl ilgo laivybos kanalo tam sugaištama net pusantros valandos.
Kol kas Klaipėda pasigirti burlaivių ir pasiplaukiojimo jūroje mėgėjų gausa negali. Šiemet į Jūros šventę atplaukė tik trys burlaiviai.
Milijonas lankytojų
Rostoko „Hanse sail” mūsiškę Jūros šventę lenkė ir dalyvių bei lankytojų skaičiumi.
Šiemet „Hanse sail” buvo apie 400 dalyvių. Jie buvo išsidėstę trijų kilometrų krantinėje trimis eilėmis. Teigiama, kad „Hanse sail” per keturias dienas apsilankė daugiau nei milijonas žmonių.
Šventėje buvo įrengtos septynios scenos muzikantams.
Tačiau jie „Hanse sail” tebuvo tik kaip šventės fonas. Niekas specialiai prie jų nestovėjo ir nesiklausė.
Kitaip nei Klaipėdoje, „Hanse sail” organizatoriai negalėjo prisikviesti žymiausių Vokietijos atlikėjų, nes tam neturėjo pinigų.
„Hanse sail” trūko tokių aiškių lankstinukų apie renginius kaip mūsų Jūros šventėje. Tačiau „Hanse sail” dirbo net 150 savanorių, kurie paprašius galėdavo pasakyti, kokie ir kur dabar renginiai vyksta, padėdavo susigaudyti šventės teritorijoje.
Klaipėdos Jūros šventėje tokių savanorių buvo tik dešimt.
Gyrė keptą duoną
„Hanse sail” pasirūpino ir puikiu šventės nušvietimu įkūrę specialų spaudos centrą, kuriame nuolat dirbo aštuoni žurnalistai.
Nors „Hanse sail” garbės svečiai buvo Lietuva ir Islandija, tačiau vokiečių žurnalistai pranešimuose spaudai apie „lietuvišką salą” parašė tik kartą, o apie islandus – net penkis kartus.
Vokiečių žurnalistai teigė, kad tai pirmas kartas, kai į Rostoką atvyko lietuvių delegacija su folkloro ansambliu, džiazo grupe, liaudies amatininkais ir turizmo ekspertais.
„Lietuviškoje saloje” įdomiausia jiems pasirodė kepta lietuviška duona su česnaku ir sūriu.
Domėjosi Klaipėda
Mūsų delegacija iš gausybės kitų „Hanse sail” dalyvių išsiskyrė tuo, kad vieninteliai turėjo atsivežę dainuojantį bei šokantį folkloro ansamblį, pardavinėjo ne vokišką alų.
„Hanse sail” rėmėja – Rostoko alaus darykla „Rostocker”, todėl šventėje buvo galima įsigyti tik šio alaus.
Vokiečiams patiko lietuviškas „Kalnapilis Grand”. Jie teigė, kad tai yra labai švelnaus ir saldaus skonio alus.
Pirmą dieną vokiečiai užsisakydavo tik vieną bokalą paragauti, tačiau kitą dieną vėl užsukę pirkdavo net po penkis bokalus alaus.
Į šventę buvo atsivežta septyniasdešimt 30 litrų talpos alaus statinių. Parduoti pavyko 30 statinių. Pardavimas galėjo būti įspūdingesnis. Tačiau paskutinę šventės dieną ypač gausiai susirinkusius žmones išbaidė iki vakaro pliaupusi liūtis.
Klaipėdiečiams nepavyko parduoti nė pusės atsivežtų gintaro, lino, medžio dirbinių, alaus ir maisto prekių.
Vienintelis Klaipėdos turizmo ir informacijos stendas liko tuščias – per dvi pirmąsias šventės dienas buvo išdalinta penki tūkstančiai lankstinukų apie Klaipėdą.
„Lietuviškos salos” išvykos organizatorius bendrovės „Solo projektai” direktorius Henrikas Žižys teigė, kad ir „Hanse sail” organizatoriai džiaugėsi bei gyrė klaipėdiečių pasirodymą šventėje.