Raguvos miestelyje – unikali žalčių vada

„Žalčiai – ramūs, anaiptol neagresyvūs, neišrankūs gyvūnai, minta visokiu maistu, todėl juos malonu auginti. Man svarbu turėti jų įvairių formų – susiporavus skirtingų odos raštų žalčiams jų palikuonys būna labai saviti, gražūs ir įdomūs”, – teigia Panevėžio rajono Raguvos vidurinės mokyklos gamtos mokytojas Antanas Slučka.

Mokytojas pasakoja turėjęs iš Tulos zoologijos sodo išsirūpintą žalčio patelę albinosę ir ją suporavęs su žalčiu, kurio oda buvo su skersais dryžiais, o jų vaikučiai išsirito gėlėtos odos. Taip pat pavyko albinosę patelę suporuoti su žalčiu patinu, turėjusiu išilgus odos dryžius. Trys šios poros palikuonys išsirito balti, o devyni – margi. Viena iš paskutiniųjų Slučkos išvestų vadų – raudonieji žalčiai. Šių žalčių jauniklių esama net keturiolikos.

„Raudonasis žaltys, dar vadinamas pienine gyvate – savotiškas apsimetėlis, savo oda jis mėgdžioja nuodingąją gyvatę. Kadangi žaltys yra taikus gyvūnas, gamta jam parūpino neryškių, maskuojančių spalvų odą. Gyvatės – atvirkščiai, yra linkusios gąsdinti, tad joms svarbu būti matomoms. Raudonieji žalčiai tarsi susitapatina su jomis ir sunku atskirti, kas tai – gyvatė ar žaltys. Tai žalčiui padeda apsisaugoti, o šis reiškinys vadinamas mimikrija”, – teigė Slučka. Jis pasakojo, kad žaltį išduoda tik geltoni skruostai. Apskritai, pasak mokytojo, pasaulyje veisiasi 400 rūšių žalčių, tačiau kiekvienas žaltys individualus – kaip ir mes, žmonės, nors ir esame panašūs, tačiau kiekvienas iš mūsų skiriamės. „Kaip žmonės skiriasi savo rase, tautybe, taip ir žalčiai skiriasi vieni nuo kitų”, – teigia Slučka.

Slučka su pagalbininkais moksleiviais žalčius veisia mokykloje. Mokytojas prisipažino, jog teko nueiti ilgą kelią, kol mokyklos valdžia, o ir Panevėžio vadovybė apsiprato su mokymo įstaigoje veisiamais ropliais. Šiuo metu Raguvoje yra įveista dešimt žalčių rūšių. Be jų, čia auginami pitonai, iguanos, smaugliai, driežai, varlės, vėžliai, pelės, vabalai bei paukščiai. Pelės veisiamos žalčiams maitinti.

„Žalčių patelės deda kiaušinius. Norintiesiems nelaisvėje užsiauginti žalčių, privalu žinoti, kad kiaušinių negalima vartyti. Pavarčius gemalas pradeda nenormaliai vystytis, atsiranda anomalijų”, – teigia mokytojas. Jis aiškina, kad tam, jog žalčiai veistųsi, reikia sudaryti tinkamas sąlygas, bent panašias, kokias jie turėtų laisvėje. Todėl imituojamas žalčių žiemojimas – žiemą dviem trims mėnesiams bandoma žalčius užmigdyti, vėliau jie prikeliami, intensyvinama jų fiziologija, galop ropliai suleidžiami su patelėmis ir imama laukti, kol šios padės kiaušinių. Išsiritę žalčiukai šeriami naujagimiais peliukais, kurie taip pat veisiami čia pat, Raguvoje. Slučka teigė turintis ir šaldytų peliukų, nes ritantis žalčiukams šių poreikis labai didelis, o pelės nesugeba tiek daug jų priveisti.

Kodėl žmonės dažnai bijosi žalčių ar net purtosi juos pamatę? -teiravomės mokytojo. Slučka paaiškino, kad žalčių baimė – iš gilios senovės atėjusio netinkamo požiūrio į roplius palikimas, kurį jis bando pakeisti. Daugybė jo mokinių pamėgo žalčius – taigi požiūris po truputį keičiasi.