Panevėžio rajone, Skynimų kaime, neįgaliųjų namuose „Viltis” gyvenantis 39 metų Saulius Aidukas vienas iš tų žmonių, kuriuos likimas ir nuskriaudė, ir apdovanojo.
Dėl intelekto, kalbos sutrikimo, epilepsijos ir kitų ligų I grupės invalidu pripažintas vyras stebina išskirtiniais meniniais gabumais.
Susidomėjo net švedai
Niekada dailės nesimokęs S.Aidukas yra nupiešęs apie trisdešimt paveikslų, kurių didžiąją dalį išdovanojo, vieną kitą pardavė.
Keletą jo pieštuku pieštų portretų panoro įsigyti „Vilties” namuose lankęsi švedai.
Neįgalaus vyro darbai nelyginami su profesionalių menininkų kūryba, tačiau juos mačiusieji neabejoja, kad S.Aidukas apdovanotas dailininko talentu, tik dėl ligų jam nebuvo lemta atsiskleisti.
Laukia sugrįžtant įkvėpimo
Tiesa, jau kelintas mėnuo S.Aidukas ima į rankas teptuką ir vėl jį padeda atgal.
„Teptukas manęs neklauso. Laukiu, kol vėl galėsiu piešti”, – tyliu dusliu balsu kalbantis vyras paaiškino nuo praėjusio pavasario nesulaukiantis įkvėpimo.
Bendrauti su žurnalistais jam padėjo „Vilties” namų direktorės pavaduotoja Liuda Rimšienė, suprantanti globotinį ir iš lūpų.
„Vilties” namų darbuotojai S.Aiduką įkalbėjo būsimų paveikslų niekam neišdovanoti ir neparduoti. Jie nori surengti globotinio darbų parodą, nes tikisi, kad ji bus unikali.
Šia idėja užsidegęs ir pats savamokslis dailininkas.
Pats nurengė moterį
Šiuo metu „Vilties” namuose likę vos keli S.Aiduko darbai.
Holo sieną puošia jūrą vaizduojantis paveikslas. Savo kambaryje vyras pasikabinęs tris paveikslus – Jėzaus Kristaus, jaunos nuogos juodaplaukės moters atvaizdą ir darbą su stebėtinai kruopščiai spalvingai pavaizduota gyvulių ferma.
Savamokslis dailininkas parodė ir įdomaus nebaigto darbo eskizą.
Viena „Vilties” namų darbuotoja užsisakė paveikslą su paršelių šeimyna vaikų kam-bariui, bet jį pradėjęs piešti S.Aidukas nebaigė – pajuto, kad nebeturi įkvėpimo.
Vyras sakė, kad jam labiausiai patinka piešti gamtovaizdžius ir žmones.
Pastaruosius jis kopijuoja iš žurnalų, nuotraukų. Savo kambaryje dabar kabantį nuogos moters atvaizdą taip pat nukopijavo iš žurnalo.
Tiesa, jame moteris buvo su drabužiais, tačiau S.Aidukas ją „nurengė”.
Jėzų Kristų vyras piešė žiūrėdamas į šventą paveikslą, tačiau teigia nesugebėjęs tikroviškai pavaizduoti. Jei pieštų dar kartą, būtinai ištaisytų klaidas.
Drobės neįperka
Specialiojoje mokykloje 8 klases baigęs S.Aidukas, paklaustas, kaip jam pavyksta išgauti reikiamą spalvą ar atspalvį, bakstelėjo sau į pirštu į galvą – suprask, savaime išeina.
Anksčiau jis daug eksperimentuodavo su spalvomis jas maišydamas. Taip išmoko išgauti reikiamą atspalvį.
Neįgalus vyras teptukų, dažų, popieriaus, kartono nusiperka parduotuvėse Panevėžyje. Drobės jam yra per brangios. S.Aiduko didžioji dalis invalidumo pensijos atitenka globos namams, kuriuose jis gyvena. Pačiam lieka apie 100 litų.
Piešimui reikalingų reikmenų jam nuperka ir „Vilties” namų administracija.
Paveikslą turi pajausti
S.Aidukas dažnai važiuoja į Panevėžį aplankyti galerijose vykstančių parodų. Jose žiūrėdamas į paveikslus jis praleidžia daugybę laiko.
„Kartais neišeinu po 5-6 valandas. Man reikia laiko kūriniui pajausti. Be to, mėginu įsivaizduoti, kaip dailininkas jį tapė, kaip jam pavyko išgauti reikiamą atspalvį, perteikti tai, ką turėjo galvoje”, – aiškino vyras.
Jis tvirtino parodose labai pailsintis, iš paveikslų pasisemiantis jėgų.
Didžiausia S.Aiduko svajonė yra pasimokyti piešti pas profesionalų dailininką.
Talentas išsiskleidė globos namuose
Paklaustas, iš kur išmoko piešti, tik trūktelėjo pečiais. Tiesiog vaikystėje paėmė pieštuką ir pamatė, kad neblogai išeina.
S.Aidukas prisiminė, kad jo tėvas taip pat neblogai piešė, nors dirbo paprastu darbininku.
„Vis prašydavau jo nupiešti arklį. Man būdavo įdomu stebėti, kaip tėvo ranka vedžioja pieštuką. Paskui mėgindavau pats pakartoti”, – pasakojo jis.
Jaunystėje S.Aidukas piešimą buvo ilgai apleidęs. Gyvendamas su tėvais jis neturėjo noro piešti.
„Nesutariau su jais, pykomės. Negera man buvo”, – prasitarė jis.
Prieš šešerius metus palikęs tėvų pastogę ir apsigyvenęs „Vilties” namuose S.Aidukas vėl į rankas paėmė teptuką.
Nuolat vaistus nuo epilepsijos geriantis vyras pasidžiaugė, kad dabar, kai jo niekas nenervina, priepuoliai ištinka retai.
Stebina ir gydytojus
Panevėžio rajono Jotainių pensione daug metų su protinę ir fizinę negalią turinčiais žmonėmis dirbanti gydytoja psichiatrė Ona Bložienė sakė, kad retas kuris globotinis pasižymi išskirtiniais gabumais. Tačiau jei juos lavinsi, jie gali daug ko išmokti.
Kaip išskirtinį atvejį gydytoja prisiminė vieną savo pacientę, moterį su protine negalia, – ji nuostabiai piešė.
„Mane labiausiai stebino tai, kad savo paveiksluose ji vaizdavo tai, ko gyvenime nebuvo mačiusi, pavyzdžiui, stulbinamo grožio kraštovaizdžius. Iš tiesų kai kurie neįgalieji turi įgimtų talentų”, – kalbėjo gydytoja.
Su protinę negalią turinčiais neįgaliaisiais dirbantys specialistai sakė, kad tarp jų pacientų pasitaiko ir turinčių nuostabų balsą.